Vasario 12 d. arkikatedroje bazilikoje vakaro pamaldose dalyvavo svečiai iš itin tolimos šalies – Ruandos Afrikos žemyne. Drauge su mons. Artūru Jagelavičiumi, prel. Vytautu Steponu Vaičiūnu OFS šv. Mišias koncelebravo misionierius kun. Hermanas Šulcas, o jose afrikietiškais ritmais Dievą garbino šeši misionieriaus į Lietuvą atsivežti jaunieji rauandiečiai ir jų globėja iš kunigo įsteigtos jaunimo sodybos, kurioje globojami našlaičiai vaikai (be sodybos, dar įkurta ir amatų mokykla bei gimnazija).
Kun. H. Šulcas savo pamoksle išsakė džiaugsmą, jog krikščionis, būdamas bet kurioje pasaulio vietoje, gali pasijusti su kitais kaip viena šeima. Tačiau, kaip pats sakė, kai prieš 30 metų, po tarnystės JAV, Kanadoje, Brazilijoje, pasiprašė į misijas Afrikoje, ten pasijuto ir kaip rojuje, ir kaip pragare: pamatė žiaurią diktatūrą, genocidą, kolonijinių interesų susidūrimo padarinius. Apie savo jaunuosius globotinius jis kalbėjo kaip apie labai sužeistus, didelių baisybių išgyvenusius savo trumpame gyvenime. Atkreipdamas dėmesį į Evangeliją, H. Šulcas pabrėžė, jog paties Kristaus gyvenimas, žmogiškai žiūrint, buvo tikra katastrofa. Jis gimė ir mirė kaip visiškas vargšas. Tad mažieji mūsų broliai – tai tikras Kristaus balsas. Jis, pasak kun. H. Šulco, neabejotinai nori, kad būtų vienas solidarus pasaulis ir kiekvienas jame gyventų žmogaus vertą, orų ir laimingą gyvenimą.
Po šv. Mišių pilnoje arkikatedros parapijos namų salėje vyko susitikimas su kun. H. Šulcu ir jo globotiniais, parodžiusiais gyvą, temperamentingą savo šokių ir dainų programėlę.
Gyvenimą Lietuvoje, mūsų vargus susitikimo dalyviai turėjo progą palyginti su ruandiečių kasdienybe. Daug iškentusi nuo kolonijinės politikos bei kruvinų genčių nesutarimų tauta (1994 m. Ruandoje buvo išžudyta 1 mln. gyventojų; buvo nužudyta ir didžioji dalis minėtos sodybos vaikų) tebekovoja už savo būvį ir toliau. Vidutinis gyventojų amžius tesiekia 45-erius metus, pusė vaikų iki 3 metų miršta dažniausiai nuo peršalimo, mat Ruandoje karštas dienas keičia itin šaltos naktys, o visoje šalyje, nedidelėje, triskart mažesnėje nei Lietuva teritorijoje gyvena 11 mln. gyventojų, kovojančių dėl kiekvieno žemės lopinėlio (jaunosios sodybos ūkininkaitės kasdien kelis kilometrus ant savo galvų ąsočiuose turi parnešti iš gręžinio iki 20 litrų vandens). Kaip pasakojo misionierius, sodyboje jaunuoliai turi žmoniškas gyvenimo sąlygas, mokosi, du iš atvykusių į Lietuvą jaunuolių norėtų rinktis kunigystę. Misionierius pabrėžė, kaip svarbu jaunam žmogui aplinka, prisimindamas jam pačiam daug davusią jaunystėje salezietiškąją formaciją, gerų žmonių pagalbą, kurią patyrė mokydamasis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje ir Saleziečių gimnazijoje Italijoje. Daugelio jaunųjų ruandiečių iš skurdžiai gyvenančių šeimų šviesesnė ateitis priklauso tik nuo gerų žmonių paramos.
Saleziečio kun. H. Šulco jaunimo sodyba sąvartyno vaikams įkurta ir Lietuvoje, atgautoje senelių žemėje Kėkštų kaime Kretingos r. 71-erių kunigas tebuvo ketverių, kai jo šeima pasitraukė į Vakarus. 2008 m. kun. H. Šulcas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
