Prisikėlimo kelias
2013 m. Velykos
Per Velykas mes švenčiame svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo slėpinį, ant kurio pastatytas mūsų krikščioniškasis gyvenimas ir būsimojo prisikėlimo viltis. Apaštalas Paulius ragino krikščionis tvirtai tikėti Kristaus prisikėlimu: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Dėl šios priežasties per Velykas mes džiūgaujame ir giedame: „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“
Sveikiname Jus, brangūs kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje, dalijamės su Jumis velykiniu džiaugsmu ir trokštame, kad kiekvieno Jūsų širdis būtų kupina džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja Velykų žinia. Tačiau kad šis linkėjimas išsipildytų, reikia mūsų pasiryžimo Velykų slėpinį paversti savo gyvenimo tikrove.
Po Jėzaus mirties ir palaidojimo džiaugsmo tikrai nebuvo. Atskubėjusi prie kapo Marija Magdalietė Jėzaus kūno nerado; ji matė tik numestas drobules, todėl stovėjo prie kapo angos ir verkė. Čia jai apsireiškė prisikėlęs Jėzus ir pašaukė vardu: „Marija!“ Buvusi nusidėjėlė tampa pirmąja Jėzaus prisikėlimo liudytoja. Prisikėlimo žinią ji nuneš Jėzaus mokiniams, kad šie irgi įtikėtų ir kitiems liudytų apie prisikėlusį Mokytoją.
Marijos Magdalietės pavyzdys yra labai brangus. Į prisikėlusį Jėzų tikintis žmogus gali būti labai ištikimas savo Krikšto įsipareigojimams, bet gali klysti ir nusidėti, tačiau ir šiuo blogiausiu atveju jis pasitiki Dievo gailestingumu, kuris gali prikelti jį iš giliausio moralinio kapo. Dievas, kaip taikliai pasakė popiežius Pranciškus, nepavargsta būti gailestingas, tik mums reikia nepavargti pasinaudoti Dievo gailestingumu.
Per Krikštą Dievas kiekvieną žmogų, kaip Mariją Magdalietę, pašaukia vardu pradėti prisikėlusio žmogaus gyvenimą, pilną dvasinės šviesos, meilės ir broliškumo. O kaip viso to šiandien mums reikia!
Mus kasdien atakuoja informacija apie žmonių susvetimėjimą, susiskaldymą, nepagarbą vieni kitiems, žiaurumus, o kartais net sunkiai suvokiamus nusikaltimus. Mus šiurpina nusivylę ir iš gyvenimo savo valia pasitraukiantys žmonės. Tokiais atvejais mes klausiame: iš kur visa tai? Netiesa, kad tik medžiaginis vargas padaro žmogų beširdį ar priverčia jį taip nusivilti gyvenimu, kad tik savižudybėje rastų išeitį. Baisesnis yra dvasinis vargas. Beširdiškumas ir žiaurumas atsiranda ir suveši dirvoje, kurią tręšia neskaistumas, neapykanta, godumas, pavydas, puikybė, girtuokliavimas ir kitos nuodėmės. Gyvenimas nuodėmėje – tai tūnojimas kape, nuo kurio angos Velykų angelas dar nenuritino akmens .
Velykos kviečia mus prisikelti ir pradėti gyvenimą su Kristumi. Dar daugiau – Velykos kviečia mus nešti Prisikėlimo žinią, džiaugsmą ir viltį į žmonių bendruomenę. Iš šalies niekas mūsų nepakeis ir neprikels naujam gyvenimui, tai padaryti galime ir turime mes patys drauge su prisikėlusiuoju Kristumi.
Kai Argentinos kardinolą J. M. Bergoglio išrinko popiežiumi, žurnalistai suskubo klausti: tai ką gi dabar padarys popiežius Pranciškus? Ką jis duos pasauliui? Atrodo, kad iš popiežiaus laukiama kažko kaip iš burtininko, tačiau stebuklingos lazdelės egzistuoja tik pasakose. Popiežius tikrai žino, ko pasauliui reikia, kad jis keistųsi į gera. Reikia meilės, broliškumo ir solidarumo su silpnais ir kenčiančiais žmonėmis; reikia pagarbos šalia mūsų esančiam žmogui. Žmoguje reikia matyti ne daiktą, kuriuo galima pasinaudoti, bet matyti jame Kristų, kuriam galima pasitarnauti. Popiežius Pranciškus šitai ne tik žino – jis tuo ir gyvena. Jis tiesiog spinduliuoja meile ir broliškumu.
Inauguracijos dienos rytą popiežius Pranciškus telefonu paskambino į Buenos Aires, kur žmonės budėjo ir laukė, kada galės ekranuose stebėti buvusio savo ganytojo, o dabar popiežiaus, iškilmingas Mišias Šv. Petro aikštėje. Popiežius kalbėjo tautiečiams: „Prašau, kad visi eitumėte kartu; saugokite vieni kitus. Globokite savo šeimas, saugokite gamtą, prižiūrėkite vaikus, globokite senelius; tenebūna neapykantos, tenebūna barnių, atmeskite pavydą, nieko nežeiskite. Būkite nuoširdesni ir artėkite prie Dievo. Dievas yra geras, Jis visuomet atleidžia, supranta, nebijokite; Jis – Tėvas, artėkite prie Jo.“
Štai Šventojo Tėvo receptas, ko reikia nūdienos pasauliui. Popiežius rodo velykinio prisikėlimo kelią – meilės ir gerumo kelią ir kviečia mus juo eiti. Jo žodžiai labai aktualūs mums, sunkiai gydantiems praeities prievartos ir dabarties neatsakingos laisvės padarytas žaizdas. Todėl, švęsdami Kristaus Prisikėlimo slėpinį, maldoje palinkėkime vieni kitiems daug gerumo, atlaidumo ir broliškumo. Tenelieka nė vieno žmogaus, kurio neapglėbtų mūsų meilė ir gero linkėjimas, tuomet ir mes patys tikrai patirsime dvasinio prisikėlimo džiaugsmą.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ir vyskupas Kęstutis Kėvalas
