Fotografijos Raimondos Janušauskaitės
Balandžio 17 d. arkivyskupijos Jaunimo centre, kaip ir kiekvieną trečią mėnesio trečiadienį, įvyko KAJC teminis vakaras jaunimui tema: „Kitų vedimas“. Šia tema kalbėjo Mantas Kuraitis, dirbantis Jono Pauliaus II piligrimų centre. Į renginį susirinko nemažas būrys jaunuolių, jis taip pat buvo transliuojamas ir internetu.
Vakaro pradžioje buvo parodytas filmukas apie gamtoje vykstančius natūralius reiškinius. Štai liūtai, puolantys buivolus, išsirenka silpniausią ir mažiausią, o buivolai, nebūdami kovotojai, grįžta ginti savo mažiausio nario. Tai buvo tarsi nuoroda į tai, kas vyksta gamtoje, ir į tai, kaip turėtų būti tarp žmonių. Mantas paminėjo, kad kartais mes neturime vilties grįžti gelbėti kitų. Norėdamas vesti kitus, turiu klausti savęs: Ar aš galiu padėti šalia esančiam? Ar aš esu pasiryžęs grįžti pas kitus?
Jei mes nusprendžiam padėti kitam, tai jau ir yra kito vedimas. Mes kasdien turime vesti vieni kitus. Mantas prisiminė vieno lektoriaus pasakytus žodžius, kad tas, kuris veda kitą, turi turėti 2 žvilgsnius: erelio ir varlės. Erelio žvilgsniu bendrai matome, kas vyksta pasaulyje. Atrodo, esam vienas iš milijono, bet vadovas turi žinoti, kad pasaulis didelis, kartu suprasdamas, kurioje vietoje jis pats yra. Tuo tarpu varlės žvilgsnis nėra tolimas, jis čia pat. Tam, kad klausytojai pamatytų, kaip atrodo „varlės žvilgsnis“, jau nereikėjo rodyti jokio filmuko – tiesiog apsidairyti aplink ir pamatyti šalia esančius, pamatyti savo „kūdrą“, tą vietą, kurioje esi pats. Tačiau yra žmonių, kurie mato arba tik tai, kas vyksta pasaulyje, bet nemato to, kas vyksta šalia, arba atvirkščiai. Tačiau turėdamas savo vietą, pats gali vesti kitus ten, kur esi, nes iškart negali padėti visam pasauliui.
Vėliau rodydamas skaidres, Mantas klausė, kas atsimena 5 turtingiausius pasaulio žmones, 5 paskutines Mis pasaulis laimėtojas, 5 Kanų festivalio prizininkus ir 5 Nobelio premijos turėtojus, tačiau iš salės nepakilo nė viena ranka. Tada jis paprašė išvardyti 3 žmones kurie yra kada nors pagelbėję, 3 labiausiai patikusius dėstytojus, 3 draugus, kurie kada nors yra paguodę. Po kiekvieno iš šių klausimų jaunuoliai kėlė rankas ir galėjo atsakyti.
Šiuo palyginimu Mantas išsakė mintį, kad patys turtingiausi, gražiausi, įžymiausi žmonės ilgai neišlieka mūsų atmintyje, bet tie, kurie, atrodo, nepadarė jokio stebuklo pasaulyje, tie, su kuriais susiduriam, kurie yra šalia, mūsų atsimenami iki šiandien. Jis vėl paminėjo, kad nereikia išgelbėti pasaulio, būti didžiais vadovais, nereikia nuveikti didelių darbų, tačiau užtenka tik apsidairyti aplink save.
Taip pat kalbėtojas paminėjo dvi savybes, kurios reikalingos norint vesti kitą ir kurios taip pat turi augti. Tai charakteris ir kompetencija. Pasaulio vadovai dažniausiai skiriasi nuo krikščionių vadovų tuo, kad turi gerą kompetenciją, tačiau ne visada jų charakteris yra geras, ne visada jis mato šalia esančius. Kiti būna geri, tačiau neturi kompetencijos. Čia ir yra pavojus mums – arba turėti tik gerą kompetenciją, arba turėti tik gerą charakterį. Bažnyčia siūlo „viduriuką“ – charakteris ir kompetencija turi augti tolygiai.
Vėliau Mantas pasidalijo savo asmeniniu liudijimu, kaip visi esame reikalingi vieni kitiems, mums reikia, kad kitas mus vestų. Svarbiausia, jei nori būti tarnas, turi lygiuotis į vieną Asmenį. Tai pasakęs Mantas išsirinko vieną savanorę iš salės ir plovė jai kojas.
Užbaigiant temą, pabrėžta, kad pirmiausia reikia sekti ne žmogumi, bet Jėzumi, kuris parodė pavyzdį, kaip vadovauti. Turi nusižeminti ir tarnauti, tada vesi kitą. Žmogus seks tavimi, jei pats seksi Jėzumi.
Renginiui baigiantis, kaip visada, jaunuoliai buvo pakviesti neskubėti namo, pasivaišinti arbata ir sausainiais, daugiau pabendrauti tarpusavyje.