Arkikatedros 600 m. jubiliejus primena ilgą, garbingą ir kartais labai skaudžią mūsų Bažnyčios ir tautos istoriją. Prieš 600 metų Kaune, tarp Nemuno ir Neries, buvo pastatyta bažnyčia, kurioje meldėsi visai neseniai Krikštą priėmę mūsų protėviai, o žemaičiai dar laukė savojo Krikšto valandos. Karai ir gaisrai ne kartą niokojo šią bažnyčią. XVIII amžiuje ji buvo baigta statyti ir įgijo dabartines architektūrines formas. Istorijos vingiai lėmė, kad ši bažnyčia tapo Žemaičių vyskupijos širdimi – vyskupo katedra. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius į Kauną 1864 m. atvyko kaip tremtinys, bet savo dvasia visuomet buvo laisvę mylintis ir ją ginantis ganytojas. Toks vyskupas tamsiais carinės Rusijos okupacijos metais Lietuvai, Žemaičių vyskupijai ir Kaunui buvo tikra Dievo dovana.
1918 m. atgavus Nepriklausomybę ir 1926 m. įkūrus bažnytinę provinciją arkikatedra tapo laisvos Lietuvos religinio gyvenimo širdis ir siela. Joje uoliai tarnavę kunigai padėjo tikintiesiems savo širdyse statyti dvasines katedras.
Slogiais sovietinės okupacijos metais tikintieji ypač mylėjo šią katedrą ir, nepaisant visų suvaržymų, ją gausiai lankė ir meldė Aukščiausiąjį laisvės dovanos. Arkikatedros pašonėje glaudėsi vienintelė Lietuvoje Kauno kunigų seminarija. Prie didžiojo altoriaus seminaristai priimdavo kunigystės šventimus ir pasklisdavo po visą Lietuvą tarnauti Dievui, nešant Evangelijos šviesą.
Su dideliu džiaugsmu Kauno arkikatedroje pasitikome Lietuvos kardinolą Vincentą Sladkevičių, o išriedėjus paskutiniams sovietinių okupantų tankams 1993 m. su dar didesniu džiaugsmu čia pasitikome palaimintąjį popiežių Joną Paulių II.
Šioje arkikatedroje mes susirenkame džiaugsmo, vargų ir pavojų, panašių į Sausio 13-ąją, valandomis. Čia dėkojame Viešpačiui, kad Jis mus myli ir laimina. Čia sudedame savo karščiausius prašymus, kad nepamestume kelio dėl pasaulio siūlomų takelių ir kad visuomet būtume gyvybės kultūros nešėjais.
Arkikatedros jubiliejus skatina mus dėkoti Dievui už Lietuvos ir Žemaitijos Krikštą, už mūsų tėvus ir protėvius, branginusius Evangelijos nušviestą kelią ir išsaugojusius tikėjimą pačiais sunkiausiais metais, kai būdavo draudžiamas net lietuviškas žodis, o tikėjimas – persekiojamas. Jubiliejus – tai Viešpaties padovanotas metas mums visiems su džiugiu dėkingumu atsinaujinti savo širdies gelmėse.
