Pasiryžimas nešti viltį
Vasario 16-oji – tolima, bet brangi data, primenanti Lietuvos valstybės atkūrimą ir laisvo gyvenimo pradžią. Kasmet dėkojame Dievui už laisvės ir nepriklausomybės dovaną, už tėvų namus ir žmones, kuriuos vienija kalba, kultūra ir istorija.
Dievo žodis mums priminė arką, kurioje Nojus su šeima gelbėjosi nuo visą gyvybę žudančio tvano. Vieną dieną Nojus pradžiugo, kai išleistas balandis parnešė alyvų šakelę, liudijančią, kad tvano vandenys traukiasi ir jau skleidžiasi žaluma.
Lietuva mums yra tarsi Nojaus arka, nešanti mus per neramius istorijos vandenis. Išgyvenome pačius sunkiausius istorijos laikotarpius, kai reikėjo apginti teisę laisviems gyventi prie Baltijos krantų. Mes ne tik išlikome gyvi, bet ir išsaugojome tikėjimą, kultūrą, kalbą bei papročius. Šiandien kai kas suabejoja, ar ši arka plaukia reikiama kryptimi, ar ji kartais neskęsta ir ar nereikia bėgti iš jos, bandant išlikti gyviems. Kai kurie net yra praradę tikėjimą Lietuva ir jos žmonėmis. Šis praradimas panašus į tą, kurį išgyvena žmogus, per stichinę nelaimę praradęs namus ir savo artimuosius.
Evangelijos pasakojimas mums priminė audrą Galilėjos jūroje ir valtį su žvejais, kuriems grėsė didelis pavojus. Jis buvo toks didelis, kad išsigandę mokiniai šaukė: „Mokytojau, gelbėk mus, nes žūvame!“ Dievo žodis mums papasakojo ne tik apie audrą ir mirtiną pavojų, bet ir apie tai, kaip Jėzus nutildė audrą. Gerai, kad mokiniai audros metu prisiminė, jog valtyje jie ne vieni – su jais drauge plaukia Mokytojas, kurį visai neseniai Petras buvo išpažinęs: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Šiandien nesunkiai galima suprasti žmones, paliekančius Lietuvos laivelį. Natūralu, kad žmogus ieško ir keliauja ten, kur tikisi, kad išsipildys jo viltys. Be Dievo, be Kristaus šis Lietuvos laivelis niekuomet nebus saugus. Visuomet atsiras žmonių, kurie sąmoningai ar gal nesąmoningai jį skandins. Kartais mes patys skandiname jį, skleisdami neviltį ir nesiryždami prisiimti atsakomybės už dabartį. Tačiau su Kristumi galima ramiai pasitikėti, jog pasieksime tikslą.
Plaukiantieji Nojaus arka matė tik tvano vandenis ir tai juos gąsdino, bet drauge vertė su dėkingumu atsigręžti į juos gelbstintį Dievą. Kai pagaliau žmonės galėjo išlipti iš arkos, pirmasis jų rūpestis buvo pastatyti aukurą ir paaukoti auką Viešpačiui, padėjusiam jiems išsigelbėti.
O ką mes darome? Ar ne per dažnai žvalgomės į neramius dabarties vandenis ir gąsdinamės, kad ir mus gali ištikti kokia nors bėda? Toks elgesys iš esmės yra klaidingas. Reikia nuolat žvalgytis ne į tamsą ir mirtį, bet į šviesą ir gyvenimą. Reikia ne gąsdintis mus supančios tamsos, bet į šią tamsą nešti šviesą. Tai mūsų, į Dievą tikinčių žmonių misija.
Jei mes šiandien tik dejuotume dėl esančios korupcijos ir mąstytume, kad kol reikalai nepasikeis į gera valdžios viršūnėse, nieko gero nebus ir apačioje, toks mūsų elgesys vestų į aklavietę ir tamsą. Tikintieji į Kristų yra pašaukti ne keikti tamsą, bet nešti šviesą ir laiminti darančius gera. Šitai turime daryti kasdien. Mums niekas nekliudo daryti gera savo aplinkoje – šeimoje ir bendruomenėje. Tad darykime gera ir neškime viltį jos stokojantiems. Tegu tai bus patys mažiausi geri darbai, bet jie kurs Lietuvą. Iš mažų plytų pastatomi daugiaaukščiai namai.
Pati gūdžiausia tamsa stoja tuomet, kai neturime į ką atsiremti. Svarbiausia atrama yra Dievas, bet mes, tikintieji, esame pašaukti būti atrama ir vieni kitiems. Tai krikščioniško solidarumo pareiga. Todėl nepraleiskime dienos, nepasakydami kitiems gera linkinčio žodžio, nepadrąsinę nusiminusio ir praradusio viltį, nepradžiuginę kuo nors šalia mūsų esančio brolio ar sesers. Kasdienėje maldoje linkėkime tėvynainiams neprarasti vilties, nepamesti tikėjimo į Jėzų Kristų, kuris visuomet pasiruošęs nuraminti blogio audrą, šėlstančią ne tik aplink mus, bet ir mūsų širdyse.
Vasario 16-oji žadina mūsų atsakomybę už Lietuvą ir jos žmones. Už Lietuvą, kurios laisvė ir nepriklausomybė aplaistyta savanorių ir partizanų krauju, už kurią sudėtos milžiniškos aukos.
Greitai ateis rinkimai į savivaldybes. Nenorime jums nurodyti už ką balsuoti, bet kviečiame nesusižavėti kiekvienu nauju ir daug žadančiu veidu. Visi girdėjome, kiek daug žmonių kėlė savo kandidatūras, net bandydami nuslėpti savo teistumą. Kartais nelengva per rinkimus atskirti ketinančius rimtai tarnauti žmonėms nuo siekiančių tik savo interesų, bet reikia bandyti tai padaryti. Mus, tikinčiuosius, tai daryti įpareigoja mūsų tikėjimas.
Vasario 16-osios proga sveikinu visus, kurie, kaip tas Nojaus arkos balandis, nešate alyvų šakelę – skleidžiate aplink save gerumą, ramybę ir viltį. Susitelkę prie Kristaus aukos altoriaus, maldoje prašykime Viešpatį palaiminti mūsų darbus, siekius ir viltis.
