Birželio 7 dieną Kauno arkivyskupijos Šeimos centre apsilankė autoturo ,,AA-XXV per Lietuvą“ dalyviai, tarp jų – ir svečiai iš JAV ir Kanados. Susitikime dalyvavo Kauno miesto Savivaldybės administracijos, Socialinės rūpybos skyriaus, VDU Socialinių mokslų fakulteto atstovai, įvairių institucijų socialiniai darbuotojai, ilgamečiai AA draugijos nariai bei jų artimieji.
Šiemet sukanka 25 metai, kai AA (Anoniminių alkoholikų) draugija gyvuoja Lietuvoje. Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Pagrindinis šio judėjimo tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę. Lietuvoje AA draugija susikūrė 1988 m., kai jos pradininko Romo O. kvietimu į Lietuvą atvyko AA narių iš Amerikos. (Deja, lygiai prieš metus draugijos įkūrėjas Romas O. iškeliavo Anapilin. Šeimos centre išsaugotą jo pasakojimą 1999 m., žr. pranešimo pabaigoje.)
Pirmasis AA susirinkimas Lietuvoje įvyko 1988 m. birželio 30 d. Romo O. namuose. Dalyvavo 6 žmonės: 3 lietuviai ir 3 amerikiečiai. Grupė pavadinta „Aušra”. Kaune grupė susikūrė tik po kelių bandymų. Pirmasis susirinkimas įvyko 1991 m. spalio 15 d. Pradžioje žmonės rinkosi vienos narės namuose, vėliau narkologiniame skyriuje. Tuometinė Šeimos centro direktorė Nijolė Liobikienė pastebėjo, kad vos ne kas antros moters, besikreipiančio pagalbos į Šeimos centrą, artimasis (vyras, tėvas, sūnus, dukra) turi problemų dėl alkoholizmo. Nebuvo kur jų nukreipti. Todėl netrukus Šeimos centro patalpose (tuo metu Panerių g) pradėjo rinktis pirmoji AA grupė Kauno mieste „Ave Vita“. Vėliau ji persikėlė į Vilniaus g. 29, kur Šeimos centras įsikūręs šiuo metu. 1995 m. Kaune veikė jau trys AA grupės. Dabar Lietuvoje veikia 113 AA grupių. 10 lietuvių AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje).
Birželio 7 d. susitikime Šeimos centre AA narys Arnoldas pirmiausia pristatė draugijos veiklą ir principus. Buvo paprašyta nefilmuoti ir nefotografuoti, siekiant išsaugoti AA tradicijas, kuriose teigiama: Mūsų bendravimas su visuomene grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu. Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą. Anonimiškumas yra visų mūsų tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis, kad šios nuostatos svarbiau už asmenybes (11-ta ir 12-ta tradicija).
Svečias iš JAV Linas, kurio blaivybės stažas siekia 29 metus, pasidalijo savo patirtimi. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad alkoholizmas yra liga. Alkoholikas yra žmogus kaip ir visi: jis pats nepasirinko ligos. Svarbu suprasti, kokia tai liga, kaip ji veikia. Alkoholizmas progresuoja, nors alkoholikas ir nebegeria, todėl atkryčiai po ilgo blaivybės laikotarpio neretai baigiasi mirtimi. „Prieš 25 metus lankydamiesi Lietuvoje narkologiniuose matėme, kaip elgiasi medikai (gydo vaistais, ampulėmis ir pan.). Mūsų tikslas – stiprinti bendravimą su narkologais, psichiatrais. Mes negalime išgydyti alkoholikų, mes tik galime duoti vilties. Mes tikime, kad Aukštesnioji jėga, Dievas, gali mus vesti į blaivybę“, – kalbėjo Linas.
Kita viešnia Marta prisistatė kaip šimtaprocentinė lietuvė ir šimtaprocentinė alkoholikė. Jos blaivybės „stažas“ – 37 metai. Pirmą kartą Lietuvos vėliavą, kurią nešė Romas, ji pamatė Sietle, pasauliniame AA draugijos suvažiavime. 1991 m. susitiko Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorių Emilį Subatą, kurį supažindino su reabilitacinėmis programomis. 1993 m. Minesotos programos atsirado ir Lietuvoje. Ši programa unikali tuo, kad gydant alkoholizmą bendradarbiauja gydytojai, psichologai ir sveikstantys alkoholikai. „Alkoholizmas yra liga, o ne moralinė problema. Dažnai vartojant alkoholį atsiranda tolerancija: žmogui reikia vis mažiau išgerti, kad jis pasiektų apsvaigimą. Alkoholikas nėra kaltas dėl ligos, bet atsakingas už savo sveikimą. Alkoholizmas yra šeimos liga, todėl į sveikimo programas būtina įtraukti ir šeimos narius“, – savo patirtimi dalijosi Marta.
Kauno miesto vicemeras Stanislovas Buškevičius pasveikino AA draugiją jubiliejaus proga ir perdavė mero apdovanojimą. „Keisdami gyvenimus, keičiame visuomenę. Šiandien daugiau sužinojau apie AA, dar labiau visiems rekomenduosiu ir būsiu aktyvesnis. Politikai, kurie agituoja už saikingą gėrimą, daro nusikaltimą“, – kalbėjo vicemeras.
Vienas pirmųjų Kauno AA narių Pranas pasidalijo savo patirtimi, įspūdžiais važinėjant po Lietuvą su amerikiečiais ir kuriant AA grupes. Būta ir nusivylimo, ir sunkių akimirkų, tačiau 1995 m. sudalyvavus pasauliniame AA suvažiavime Amerikoje, kur susirinko 72 tūkstančiai alkoholikų, tapo aišku, kad AA judėjimas niekur nedings. Vadinasi, jis turi ateitį ir Lietuvoje.
Doc. dr. Nijolė Liobikienė kalbėjo apie tai, kad iš anoniminių alkoholikų daug ko išmoko, pirmiausia – vilties, kad žmogus gali pakilti iš didžiausio dugno. Studentams, kurie VDU mokosi socialinio darbo, yra labai naudingi „gyvi“ AA narių liudijimai. Svarbu, kad draugijos nariai dalijasi savo patirtimi, pristato 12 žingsnių programą ir dvasinius jos principus.
Susirinkusieji turėjo galimybę užduoti klausimus, padiskutuoti. Šeimos centro direktorė Jūratė Lenkuvienė pasveikino Kauno AA draugijos įkūrėją Ireną, svečiams Linui ir Martai įteikė atsiminimo dovanėles bei pakvietė pratęsti bendravimą prie arbatos. Netrukus autoturo dalyviai išvyko į Petrašiūnų bendruomenės centrą, kur įvyko atviras AA susirinkimas.
Išsamiau su AA daugijos veikla galite susipažinti www.aalietuvoje.org.
Alkoholikų artimųjų (Al-Anon) grupė Kauno arkivyskupijos Šeimos centre (Vilniaus g. 29, IIa.) renkasi kiekvieną antradienį 18 val. Plačiau apie Al-Anon www.al-anon.lt.
---------------------------------
„Nekuklu sakyti, kad Dievas pasirinko mane. Bet pažiūriu atgal – tokia situacija susiklostė, visos aplinkybės buvo tam, kad galėčiau pradėti šį judėjimą.<…> Savaitraštyje „Gimtasis kraštas” pirmą kartą perskaičiau žinutę apie anoniminius alkoholikus. Mane gydęs psichiatras iš Druskininkų pasiūlė parašyti laišką: „Romai, atvirai sakant, aš nežinau, kaip tau padėti. Aš esu padėjęs daugeliui žmonių, bet kaip padėti alkoholikui, aš nežinau. Girdėjau, kad Amerikoje yra tokia draugija – Anoniminiai alkoholikai.“
Buvo 1988 m. pradžia. Galvojau: kokia nesąmonė rašyti į Ameriką, kad esi alkoholikas. Kam ten įdomu, kas iš to, kokia nauda? Bet aš ryžausi. Betgi kam jį nešti, kad išverstų? Man buvo gėda kam nors rodyti laišką. Atsitiktinai pas žmoną atėjo pažįstama, arbatą gėrė. Pasakė, kad pažįsta vieną senutę – anglų kalbos mokytoją. Nuvažiavau pas tą moterį kitame miesto gale, palikau tekstą. Atvažiuoju pasiimti, o ji sako: „Žinai, Romai, aš supratau, kad tu rašai anoniminiams alkoholikams. Prieš keletą metų vieno kunigo prašymu (to kunigo brolis labai gėrė) aš išverčiau iš anglų kalbos knygą, kuri vadinasi „Anoniminiai alkoholikai”. Galima galvoti: sutapimas. Bet nuvažiuoji pas žmogų – vienintelį Lietuvoje, kuris turi kažkokį atsakymą! Aš supratau, kad tai nėra laiškas į nežinią. Kažkas turi įvykti.<...> Labai greitai gavau atsakymą iš Amerikos, pradėjau susirašinėti. Netrukus atėjo pranešimas, kad amerikiečių grupė važiuos į Leningradą, Maskvą ir užsuks į Vilnių. Išsigandau, sutrikau, laukiau ir bijojau.<…>“
