Jonas Paulius II ir Lietuva
Pranešimas LR Seime minint pal. Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-metį
Kardinolo Karolio Vojtylos išrinkimas popiežiumi mums, Lietuvos tikintiesiems, atnešė labai gerą žinią. Dar tuomet, kai jis buvo pakeltas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu, mus pasiekdavo žinios, kad kardinolas Višinskis turi gerą pamainą – išsilavinusį, pamaldų, veiklų ir labai tvirtą kardinolą.
Popiežius Jonas Paulius II nuo pat pontifikato pradžios reiškė solidarumą „tylinčiajai Bažnyčiai” Rytų Europos kraštuose, kur tikėjimas buvo persekiojamas ar varžomas. Per savo inauguracijos iškilmes popiežius Jonas Paulius II tarė sveikinimo žodį lietuviškai – „Mano nuoširdus sveikinimas broliams lietuviams. Būkite laimingi ir ištikimi Kristui“ – ir šitaip pasiuntė mums labai reikalingą ir brangią žinią – esame neužmiršti. Ši žinia priespaudos metais buvo tarsi gaivaus oro dvelktelėjimas žmogui, uždarytam į tvankią kalėjimo kamerą.
Jonui Pauliui II pirmasis apsilankymas savo tėvynėje 1979 m. birželį tapo tikru triumfu. „Ateik, Šventoji Dvasia, ir atnaujink žemės veidą! Šios žemės veidą!“ – meldėsi popiežius. Šimtatūkstantinė minia entuziastingai pagavo šiuos popiežiaus žodžius. Gimė „Solidarumo“ sąjūdis, kuris davė pradžią komunizmo diktatūros saulėlydžiui Rytų Europoje. Antroji popiežiaus kelionė į Lenkiją jau karinės padėties sąlygomis buvo dar vaisingesnė.
Visa, kas vyko Lietuvos pašonėje, garsiu aidu atsiliepė ir mūsų šalyje. 1978 m. lapkričio pradžioje Lietuvoje susikūrė viešas, nors sovietinės valdžios neaprobuotas, Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Sunkiai įsivaizduoju jo susikūrimą be anuomet sklandžiusios laisvės vilties.
1982 m. popiežius Jonas Paulius II ilgametį tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių paskiria Kaišiadorių vyskupu. Vyskupo Vincento grįžimas iš Pabiržės, paskutiniosios jo tremties vietos, į Kaišiadoris tikinčiųjų buvo priimtas su dideliu dvasiniu pakilimu.
Jonas Paulius II sugriežtino Vatikano vadinamąją Rytų politiką, kuria iki tol buvo siekta kompromisais, nedidelėmis nuolaidomis garantuoti Bažnyčios išgyvenimą komunistinės diktatūros sąlygomis. Jis niekais pavertė Religijų reikalų projektą naujais vyskupais Lietuvoje paskirti kunigus, kolaboravusius su sovietine valdžia.
Ypač reikšmingas buvo 1984 m. Romoje vykęs Šv. Kazimiero mirties 500 metų paminėjimas. Popiežius kalbėjo: „Lietuvos Bažnyčia yra mūsų širdžiai mylima tauta. Per amžius tikėjimo vienybe ištikima Apaštalų Sostui. Prisimename Lietuvos vyskupus, kunigus, seminaristus, Dievui pasiaukojusias sielas, jaunimą... Meile jungiamės su visais broliais ir seserimis Tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo, prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui.“ Švenčiant Šv. Kazimiero jubiliejų, Jonas Paulius II pareiškė norą apsilankyti Lietuvoje.
Dar reikšmingesnis buvo 1987 m. švenčiamas Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejus. Sovietinė valdžia darė viską, kad šis jubiliejus praeitų kuo tyliau ir nepažadintų religinio atgimimo. Tuometinėje Lietuvoje nebuvo galimybės gerai pasiruošti ir švęsti Lietuvos Krikšto jubiliejaus, Romoje jis praėjo tikrai įspūdingai. Šia proga popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju.
Komunistinės sistemos griūties išvakarėse 1988 m. Šventasis Tėvas parodė Lietuvai dar vieną palankumo ir įvertinimo ženklą, pakeldamas vyskupą Vincentą Sladkevičių Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu. Vyskupą, kuris du dešimtmečius buvo tremtiniu vien dėl to, kad nesutiko kolaboruoti su sovietine valdžia.
1991 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė Kaunui ir Vilniui du naujus vyskupus augziliarus – vysk. Juozą Tunaitį ir mane, tuo sustiprindamas sielovadą didžiausiose Lietuvos vyskupijose.
Labai didelį dėmesį mūsų šaliai Jonas Paulius II parodė 1991 m. birželį lankydamasis Lomžoje. Dalį savo kalbos popiežius skyrė Lietuvai ir sakė: Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios Tautos. Atsiliepsiu į šį balsą.
Tais pačiais metais gruodžio 24 d. Jonas Paulius II Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis. Iš Lenkijos kilęs popiežius įtvirtino Vilniaus arkivyskupijos priklausomybę Lietuvai.
1993 m. rudenį Jonas Paulius II aplankė mūsų šalį. Buvo sunkus atgimimo metas. Baltijos kelio entuziazmas jau buvo atlėgęs, nes žmonės susidūrė su nelengva realybe: buvusieji ekonominiai ryšiai nutrūko, o naujų nebuvo. Trūko elementariausių dalykų: benzino ir žaliavų pramonei. Popiežiaus apsilankymas, jo padrąsinantis žodis tuo sunkiu metu buvo labai reikalingas.
Popiežius jautriai kalbėjo Lietuvos tikintiesiems: „Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu visus ilgai kentėjusius brolius. Bet pirmiausia trokštu kartu su jumis žvelgti į ateitį.“ Popiežius kvietė nesiskirstyti žmonių į laimėjusius ir pralaimėjusius, bet visiems drauge kurti Lietuvos ateitį.
2000-aisiais Krikščionybės Jubiliejaus metų proga lietuviai buvo pagerbti ne visoms tautoms tekusia privilegija – galimybe švęsti jubiliejines lietuvių dienas Romoje. Popiežius Lietuvos piligrimams kalbėjo: Dėkokime Dievui už lietuvių tautos ištikimybę Bažnyčiai ir Šv. Petro įpėdiniui, taip pat už tikėjimą, kurį liudijo daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, dažnai iki pat kankinystės, ypač per penkiasdešimt tragiškų komunistinės okupacijos ir persekiojimo metų.
Šiandien, atgavusi savo pilietinę ir tikėjimo laisvę, Lietuva sugrįžo į savo vietą Europos tautų šeimoje. Laisvė yra įpareigojanti: mieli lietuviai, jūsų tauta su savo kultūriniu paveldu, paženklintu verte kančių, išgyventų dėl didvyriškos ištikimybės krikščioniškam pašaukimui, turi įnešti savo indėlį į dvasinį Europos atsinaujinimą ir tautų susitaikymą.
Jei kada nors mums kils pagunda pataikauti labai abejotinoms moralinėms nuostatoms dabartinėje Europoje, gera būtų prisiminti, į ką kvietė Jonas Paulius II – „įnešti indėlį į dvasinį Europos atsinaujinimą“.
2001 m. sausio 21 d. popiežius Jonas Paulius II Lietuvai vėl paskyrė kardinolą – Vilniaus arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį.
Lietuva liks amžiais dėkinga palaimintajam Jonui Pauliui II, kad jis ėjo drauge su mumis į laisvę ir palaikė mus laisvės kelyje tuomet, kai tas palaikymas buvo itin svarbus.
