Uždavinys – auginti savo tikėjimą
Popiežius Benediktas XVI pakvietė milijardą ir du šimtus milijonų katalikų visame pasaulyje apmąstyti per Krikštą gaunamą tikėjimo dovaną. Šioje fazėje tikėjimo dovana yra panaši į žmogaus embrioną. Tik ką pradėtas žmogus yra tikras žmogus, bet jo laukia ilgas augimas ir brendimas motinos įsčiose ir paskui, atėjus į šį pasaulį. Taigi tas mažas žmogutis motinos įsčiose ir koks nors prezidentas ar vyskupas yra toks pats žmogus, turintis kūną ir sielą, bet juos skiria tik nueitas ilgas augimo ir tobulėjimo kelias. Taip yra ir mūsų tikėjimui. Per Krikštą gautas tikėjimas gali likti kaip embrionas motinos įsčiose, bet gali būti toks subrendęs ir taip paveikiantis žmogų, kad juo gali žavėtis visas pasaulis.
Štai rugsėjo pirmomis dienomis Vilniuje, Kaune ir čia, Šiluvoje, prisiminėme palaimintąjį popiežių Joną Paulių II. Jo apsilankymo Lietuvoje fotografijas matome Šiluvoje prie Piligrimų centro. Tai dvasios milžinas, kurio įtaką jautė visas pasaulis ir kurio apsilankymas Lietuvoje prieš dvidešimt metų mums buvo didelė Dievo dovana. Palaimintąjį Joną Paulių II didį padarė jo tikėjimas, kuris kažkada buvo taip pat tik embriono stadijos, bet, būdamas vaikas, vėliau jaunuolis, seminaristas, kunigas, vyskupas ir popiežius, savo tikėjimą augino, brandino ir leido jam išsiskleisti iki to nuostabaus paveikslo, kurį juto ir matė kiekvienas su juo bendravęs žmogus.
Todėl labai svarbu ir mums būti dėmesingiems savo tikėjimui, kad Dievo meilės dovana mumyse augtų ir atneštų pačių gražiausių vaisių. Pradžios knygoje (Pr 12, 1–7) pasakojama apie Abraomo pašaukimą. Dievas Abraomui paliepė keltis iš savojo krašto į nurodytą šalį ir pažadėjo laiminti jį ir visus jam gera linkinčius žmones.
Panašiai kaip Abraomą Dievas kviečia ir mus palikti savo gerai pažįstamą aplinką ir keltis į nepažįstamą šalį, pasitikint, kad Dievas laimins, jei atsiliepsime į jo kvietimą. Ta nepažįstama šalis nėra matoma mūsų akimis, bet ją priimame iš Dievo Apreiškimo ir šiek tiek galime ją suvokti savo protu ir priimti arba atmesti Dievo pakvietimą.
Per atlaidus ar kitu metu mes atvykstame į Šiluvą prie Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo ir prie akmens, kurį, kaip tikime, lietė apsireiškusios Marijos kojos. Atvykstame vedami labai skirtingų motyvų. Vieni tikimės, kad Švč. Mergelės Marijos užtariami atgausime sveikatą, kiti meldžiamės už savo brangius mirusiuosius, kad jie būtų laimingi drauge su Marija regėdami Dievo Veidą, treti ieško dvasinės ramybės, kurios mums dažnai trūksta. Šį kartą noriu pakviesti visus čia, aikštėje, esančius piligrimus, drauge su Lietuvos policijos atstovais ir visais Marijos radijo klausytojais pamąstyti apie kertinį kiekvieno mūsų gyvenimo momentą: kaip atsiliepiame į Dievo pakvietimą eiti į tikėjimo šalį ir ieškoti Dievo Veido.
Ką reiškia tikėti? Tikėti – tai praplėsti savo matymo horizontą ir į šią matomą tikrovę įsileisti anapusinę tikrovę. Tikėti – tai mąstyti taip, kaip mąstė Jėzus Kristus. Tikėti – tai leisti Jėzui veikti mumyse ir per mus. Tikėti – tai visą pasaulį suvokti Dievo šviesoje. Tikėti – tai matyti Dievą kiekviename žmoguje ir tą žmogų gerbti ir mylėti. Juk Šventajame Rašte parašyta, kad Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Kartais tą žmogų gerbti yra sunku, kai jis nusikaltimais būna sudarkęs savyje Dievo Veidą. Tikėti – tai būti pilnam vilties ir meilės. Tikėti – tai eiti per gyvenimą, vadovaujantis daugelio patikrintais kelio ženklais. Tikėti – tai būti pilnam ramybės ir džiaugsmo net tuomet, kai mūsų sielos dangumi plaukia niūrūs dabarties debesys. Tikėti – tai visiškai pasitikėti Dievu, kaip tai darė Švč. Mergelė Marija nuo angelo apsireiškimo momento iki Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tikėti – tai laukti amžinųjų Velykų, neužstringant šioje tikrovėje. Tikėti – tai turėti visišką laisvę ir būti nesupančiotam akių pageidimo, kūno aistrų ir gyvenimo puikybės.
Tačiau kad turėtume šitokį tikėjimą, jį reikia lavinti, juo reikia gyventi. Šiandieniam žmogui nėra lengva tikėti, nes jį atakuoja ne tik jo maištinga prigimtis, bet ir agresyvi ir amorali informacija, sklindanti per komunikacijos priemones ir siūlanti naudotis tik šia tikrove ir nesukti galvos dėl anapusybės. Ji ragina iš gyvenimo tuojau pat imti viską ir naudotis šia akimirka. Tuo tarpu tikėjimas ragina budėti ir kaip tam Abraomui kasdien eiti į tą tolimą pažadėtą šalį ir nebūti panašiems į paikas mergaites, kurios naktį pasiėmė žibintus, bet nepasirūpino pasiimti alyvos, ir jų žibintai užgeso.
Ar niekada nepamąstėte, kodėl Dievas, atrodo, keistokai elgiasi: leidžia žmogui eiti per gyvenimą tarsi sutemoje. Atrodo, galėtų apsireikšti žmogui, kad jam nekiltų net abejonė dėl amžinojo gyvenimo, ir tuomet žmogus tikriausiai išvengtų daugelio klaidų ir nuodėmių. Tikrai taip ir būtų, bet tuomet žmogus nebūtų žmogus, o Dievo sukurtas robotas, kuris veiktų pagal jam įdiegtą programą. Dievas gi sukūrė žmogų pagal savo panašumą: protingą, bet laisvą, pakvietė mylėti Jį, žmones ir visą pasaulį, bet neverčia, nes Dievui nereikalingi nei vergai, nei robotai. Todėl sugrįžęs iš šių atlaidų galėsi būti toks, koks buvai, bet galėsi pasikeisti, nutardamas duoti tikėjimui pakankamai vietos, kad jis liktų ne embriono stadijos, bet augtų, nešdamas palaimingų vaisių sau, kitiems žmonėms, Lietuvai ir Bažnyčios bendruomenei.
Švč. Mergelė Marija – ryškiausias tikėjimo pavyzdys, visuomet Dievui sakiusi „taip“. Melsiu Viešpatį visiems Šiluvos piligrimams, tarp jų ir – Lietuvos policijos vyrams ir moterims tikėjimo, panašaus į Marijos tikėjimą, nes laikytis policijos šūkio – ginti, saugoti, padėti žmogui – yra įmanoma tik tvirtai stovint ant tikėjimo pamatų.
