Šiandien Šiluvoje meldžiamės su dideliu būriu kunigų, meldžiamės už vyskupus, kunigus, vienuolius ir diakonus. Ši kunigų diena man asmeniškai yra labai brangi. Kas būtų vyskupas be gerų kunigų? Ganytojas be pačių brangiausių ir reikalingiausių pagalbininkų? Tikiuosi kad ji ne mažiau brangi ir visiems Šiluvos piligrimams, nes tikintieji gerai supranta, ką reiškia parapijoje turėti ištikimai tarnaujantį kunigą. Toks kunigas dažnai nulemia labai svarbius pasirinkimus, kuriuos žmogus daro savo gyvenimo kelyje. Jei nebūčiau sutikęs gerų kunigų, tikrai nebūčiau pasirinkęs kunigystės kelio.
Prisimenu savo vaikystę ir sutiktus gerus kunigus. Vienas iš jų buvo mano parapijos klebonas, kurį visi žmonės labai gerbė. Jis pastatė parapijos bažnyčią, dvi mokyklas ir visiems tėviškai patarnaudavo. Niekada nemačiau supykusio. Niekada nemačiau tinginiaujančio. Jo duotos knygos formavo mano tikėjimą, kai visa aplinka buvo visiškai antibažnytinė.
Kitas kunigas. padaręs didelę įtaką, mano pasirinkimui buvo mano parapijoje besislapstantis nuo sovietinio saugumo saleziečių instituto direktorius Antanas Skeltys. Žavėjo jo pamaldumas ir tėviškumas. Jis pasakydavo, patardavo tai, kas paaugliui buvo reikalinga žinoti. Jo patariamas pradėjau eiti dažnai išpažinties ir Komunijos ir tai nulėmė viso mano gyvenimo kryptį.
Esu tikras, kad daugelis jūsų galėtumėte taip pat papasakoti apie savo patirtis, kai susitikote gerų kunigų.
Kas yra kunigas? Ir kam jis reikalingas? Šiandien neretai pasigirsta teigimas: man nereikalingi jokie tarpininkai tarp manęs ir Dievo, nes aš pats galiu nuėjęs kur nors į mišką pasimelsti ir pats galiu paprašyti, kad Dievas atleistų. Jeigu tai rimtai sakoma, tuomet skaudžiai klystama, nes Dievas žmonijai yra palikęs savo Apreiškimą, kuris aiškiai kalba apie dievišką kunigystės kilmę. Pradžios knygoje randame pasakojimą, kaip Dievas išvedė Izraelio tautą iš nelaisvės. Dievas ne pats tai padarė, bet pašaukė vyrą vardu Mozė, kad jis vadovautų šiai kelionei į Pažado žemę. Keliaujant per dykumą Dievas davė Mozei Dekalogą, kurio plokštės buvo saugomos Sandoros skrynioje. Pirmoje Kronikų knygoje skaitome, kaip Levio giminės vyrai buvo išrinkti, kad saugotų Sandoros skrynią ir patarnautų aukojant aukas Dievui. Levio giminės vyrai negalėjo paveldėti žemės, nes jų paveldas buvo Dievas. Vyriausiojo kunigo Araono palikuonys buvo Senojo Testamento kunigai, aukoję permaldavimo aukas už tautos nuodėmes. Šioje Senojo Testamento kunigystėje yra Naujojo Testamento kunigystės šaknys.
Jėzus Kristus taip pat pasirinko vyrus, kad jie tarnautų Dievo žodžiui ir altoriui. Savo mokiniams jis paliepė eiti į visą pasaulį, skelbti Evangeliją, burti žmones į Bažnyčią, krikštyti, taikyti žmones su Dievu ir aukoti Eucharistinę auką. Kunigas nėra nei šamanas, nei astrologas nei koks nors New age šalininkas, apsiskelbęs turįs antgamtinių galių, – kunigas yra Dievo per Bažnyčią pašauktas vyras, gavęs kunigo galias ir teises atlikti šventas pareigas.
Iš kunigystės pareigų kilnumo bei šventumo išplaukia didelė atsakomybė prieš Dievą ir Bažnyčią uoliai tarnauti Dievui, padedant tikintiesiems augti tikėjime ir meilėje. Kunigas neturi teisės gyventi dvigubą gyvenimą: viena skelbti, o kitaip gyventi. Jo celibatas, jo ištikimybė Bažnyčiai privalo būti be dėmės, o mažiausia dėmė apgailėta ir panardinta Dievo gailestingumo jūroje. Bažnyčia džiaugiasi kiekvienu uoliu kunigu, kuris pasiaukojamai atlieka savo tarnystę, ir liūdi, jei altoriaus tarnystė paverčiama verslu.
Nūdienos kunigai turi daug išbandymų, ypač susidurdami su mažai tikinčiais žmonėmis, kurie kreipiasi prašydami patarnavimų. Šie žmonės, įpratę viską pirkti už pinigus, tokį mąstymą atsineša net į bažnyčią. Jiems mažiausiai svarbus santykis su Dievu, bet kad apeigos būtų kuo iškilmingesnės. Jie renkasi išskirtines bažnyčias, nes kukli parapijos bažnyčia atrodo jiems per prasta. Jie renkasi tokius kunigus, kurie, nepaisydami Bažnyčios nuostatų, neleistinai pataikauja žmonėms ir išpildo net tokius prašymus, kurių sąžiningas kunigas niekuomet negalėtų įvykdyti.
Kunigo tarnystė yra pranašiška tarnystė ir jis, giriamas ar peikiamas, turi skelbti autentišką Evangelijos žodį, nieko nuo savęs nepridėdamas nei atimdamas, aiškindamas, kaip Bažnyčia jį aiškina. Jis turi rūpestingai teikti sakramentus ir aukoti Mišių auką, mokydamas žmones, kad ne žvakių skaičius ar bažnyčios papuošimas gali ką nors pridėti prie Mišių aukos; tai gali padaryti tik žmonės, susitaikę su Dievu, vertai dalyvaujantys Mišių aukoje.
Kunigo tarnystės sėkmė priklauso nuo kunigo tikėjimo ir meilės žmonėms. Tai dvi dorybės, kurias kiekvienas kunigas turi puoselėti. Tikėjimas ir meilė nėra vieną kartą visiems laikams įsigyjamos dorybės, bet reikia budėti, kad jos augtų. Todėl kiekvienas kunigas yra skatinamas, kad dažnai naudotųsi Atgailos sakramentu ir pamaldžiai švęstų Mišias, tarsi jos būtų paskutinės prieš susitikimą su Dievu amžinybėje.
Tikintieji yra prašomi nuolat melstis už kunigus ir vyskupus, kad jie išliktų tvirti savo tikėjime, ištikimi meilėje, pagarbūs su pačiais mažiausiais Dievo tautos žmonėmis, pilni vilties bei džiaugsmo. Jie savo tikėjimu ir viltimi turi uždegti visus, su kuriais jiems tenka bendrauti. Jei kartais matytumėte, kad jūsų parapijos kunigas nepajėgia stovėti kunigystės aukštumoje, neskubėkite mesti į jį akmenį, bet prašykite jam Dievo šviesos ir nuolankumo, kad kunigas keistųsi į gera ir taptų toks, kokio nori Jėzus Kristus ir Dievo tauta. Kunigas yra paimtas iš žmonių tarpo ir jam taip pat reikia grumtis su nuodėme, jam taip pat kartais reikia, kaip visiems nusidėjėliams, daryti atgailą, kad Dievo akivaizdoje būtų švarus ir nepeiktinas.
