Švč. Mergelės Marijos statula šalia altoriaus ant pakylos primena gūdžius pokario metus, kai Lietuvos ir pasaulio padangę dengė tamsūs audros debesys. Žmonės buvo tremiami, o kiti prievarta varomi į kolūkius, prieš tai atėmus viską – žemę, pastatus ir gyvulius; vieni partizanai jau buvo žuvę, kiti nuteisti. Pasaulyje viešpatavo šaltojo karo nuotaikos. Komunizmas siekė išsiplėsti ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Tuomet tremtyje gyvenusiems lietuviams kilo mintis įsigyti Dievo Motinos statulą, paprašyti popiežiaus palaiminimo ir leisti jai keliauti per lietuviškas parapijas, meldžiant Lietuvai laisvės. Vyskupų Vincento Brizgio ir Vincento Podolskio prašymu 1955 m. popiežius Pijus XII palaimino šią statulą, ji buvo nuvežta į Ameriką ir pradėjo kelionę per lietuviškas parapijas. Ji taip keliavo trisdešimt aštuonerius metus iki 1993 metų, kai okupantams palikus Lietuvą buvo atvežta į Šiluvą ir čia pats palaimintasis popiežius Jonas Paulius II uždėjo karūną ant Marijos statulos galvos. Dievo Motina padėjo ten, kur buvo bejėgiai šio pasaulio galingieji. Ilgai Europoje klaidžiojusi komunizmo šmėkla netikėtai pasitraukė ir žlugo.
Šiandien Lietuvos ir pasaulio padange vėl plaukia grėsmingi debesys. Artimuose Rytuose nuolat tiksi uždelsto veikimo bomba, kuri bet kuriuo momentu gali sprogti ir sukelti sunkiai numatomas pasekmes tolimiausiose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Kita vertus, neatsakingai naudodamiesi laisve, mes nesukūrėme visuomenės, kurioje visiems būtų gera gyventi. Gobšumas, neteisingumas ir žmonių egoizmas tarp turtingiausiųjų ir silpnųjų sukūrė prarają, kuri kompromituoja pačią laisvę. Per dvidešimt trejus laisvės metus visuomenės komunikacijos priemonės ir politikai žmonių dėmesį kreipė daugiausia į medžiaginę gerovę kaip patį svarbiausią siekinį. Mes užsiauginome jaunų žmonių kartą, kuri yra įsitikinusi, kad laimė yra tik pinigai ir pramogos. Kai pinigų trūksta Lietuvoje, bėgama jų ieškoti svetur. Kas gali šiandien pasiūlyti receptą, kaip pakeisti Lietuvos veidą? Šis receptas yra, bet jis ne žmogaus, o Dievo rankose. Reikia leistis būti vedamiems ne savo egoizmo, bet Dievo. Tačiau negalime tikėtis, kad Dievas viską išspręs, jeigu mes nepadarysime reikalingų namų darbų. Dievas per Švč. M. Mariją įvykdė atpirkimo darbą, bet tai padarė tuomet, kai Marija pasakė „taip“ ir to neatšaukė pačiais sunkiausiais momentais.
Laisvę ir šiandien reikia ginti su panašiu užsidegimu, kaip mes tai darėme devyniasdešimt pirmųjų sausį. Laisvę reikia ginti ne tik nuo išorinių grėsmių, bet ypač nuo mūsų egoizmo, kuris mus įkalina ir dėl kurio atsiranda susvetimėjimas. Reikia ginti laisvę, atsakingai ja naudojantis ir neatskiriant laisvės nuo moralės. Laisvas yra tik tas, kuris nuolat yra apsisprendęs už gėrį, tiesą ir teisingumą. Laisvė neįmanoma be tiesos, todėl mes branginame Dievo žodį, Kristaus Evangeliją ir nemąstome, kaip siūlė Lietuvą aplankęs Dalai Lama, kad nereikia būti per daug prisirišusiam prie savo religijos. Toks tiesos reliatyvizmas ribojasi su netikėjimu į Dievą ir yra labai pavojingas. Apreiškimo knygoje (3, 15–16) sakoma priešingai: „O kad tu būtum šiltas ar šaltas, bet kadangi esu drungnas, išspjausiu tave iš savo burnos.“
Per dvidešimt trejus laisvės metus daugiausia dėmesio skyrėme išorinei laisvei įtvirtinti, o tuo metu buvome silpninami savo viduje. Lietuva buvo užtvindyta alkoholiu, kuris įsiveržė į šeimas, net į paauglių tarpą. Kiekvienos tautos ateitis glūdi ne piniguose, ne žemės turtuose, bet sveikose šeimose. Šiuo metu šeimai gresia didelis pavojus, ir gaila, kad net valstybės vyrai ir moterys nenori suvokti, kas mus ištiks, jei neturėsime sveikų šeimų. Jei neišsaugosime šeimų, jei jose nebus branginama gyvybė, jei šeimas keisime į neatsakingas partnerystes, aiškiai pasakykime sau – esame Lietuvos duobkasiai. Tik geroje šeimoje išmokstame mylėti, skleisti gėrį ir jį priimti. Tik šeimoje išmokstame ištikimybės ir pasiaukojimo dėl kitų.
Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia aiškiai kalba: „Šeimą būtina sugrąžinti į politikos, kultūros, ekonomikos ir sielovados centą. <...> Senstanti Europa jau nusprendė, kad neturi ateities. Europa, kuri nepadeda šeimai, jau nusprendė viską užbaigti su dabartine karta. Šis senasis kontinentas, kuris su išmintimi vedė pasaulio kultūrą – nuo rašto iki žmogaus teisių – dabar tarsi eina atbulomis.“ Daugelis Lietuvos žmonių mąsto, jog politika yra nešvarus dalykas, o dalyvavimas politinių partijų veikloje naudingas ne Lietuvai, kiek egoistiniams reikalams tvarkyti. Tokį suvokimą formavo žiniasklaida ir kai kurie politikai, kurie daug žadėdavo, o paskui nuvildavo žmones. Politinė valdžia yra būtina, nes be jos būtų neįmanomas bendras gėris. Tačiau politinė valdžia neturi pavergti žmogų, bet turi jam padėti ir tarnauti. Todėl svarbi yra kiekvieno krikščionio, kiekvieno iš mūsų pilietinė atsakomybė, ką mes renkame į atsakingus valdžios postus Lietuvoje ir į Europos Sąjungos parlamentą.
Valstybė gali ramiai žvelgti į ateitį, jei joje pakankamai rūpinamasi ne tik savo piliečių švietimu, mokslu, kultūra, bet ir moraliniais bei krikščioniškais pamatais. Kultūrą galima iškeisti į popsą, o žmonėms madas gali diktuoti bulvariniai laikraščiai, į juos panašios televizijos laidos ir tokio paties lygio internetiniai portalai. Galima visas viltis sudėti tik į mokslą, technologijas ir ekonomiką ir neskirti reikiamo dėmesio moralei bei religijai. Tai vienas iš didžiausių pasiklydimų ES ir pasaulyje.
Štai vienas iš dabartinių politinių ES lyderių kalba: „Tikiu, kad mokslas, žmogaus protas ir kūrybiškumas gali padėti išspręsti visuomenės problemas. Esu įsitikinęs, kad daugelį problemų – tiek Europoje, tiek už jos ribų – išspręsti padės nauji moksliniai tyrimai, naujosios technologijos“ (Jose Barroso). Ar komunizmo statytojai ne panašiai kalbėjo? Deja, mokslas ir protas neišspręs esminių problemų. Šiuo metu Europa, o joje ir Lietuva yra išmirštanti, ir ką čia padės naujos technologijos ir pinigai, jeigu ir toliau mąstysime, kad moralu tik tai, kas didina pinigus ir tarnauja globalios visuomenės statybai.
Evangelija mūsų dėmesį kreipia į pačius silpniausius žmones. Jie yra Dievo dovana, kad turtinguosius mokytų meilės ir solidarumo. Tikras politikas, geras žurnalistas, padorus valstybės vyras ar moteris yra tik tas, kuris yra solidarus su silpnais, vargstančiais ir kenčiančiais. Būdamas krikščionis, negaliu užsimerkti ne tik pavienių žmonių, bet ir visos visuomenės vargo akivaizdoje .
Ko turime ieškoti atvykę į Šiluvą? Prieš 400 metų apsireiškusi Marija nurodė į savo Sūnų. Sugrįžkime iš Šiluvos prisipildę gėrio; pasiryžkime savo mintyse, sprendimuose dažnai atsiklausti, ką patartų Jėzus ir jo Motina Marija.
