Rugsėjo 14 d. Bažnyčia pagerbia Jėzaus kryžių, švenčia Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Žmogus paprastai bėga nuo viso to, kas jam primena kryžių – nuo skausmo, ligos, pažeminimo, nepasisekimo moksle ar darbe ir bet kokių kitų sunkių patirčių. Kad žmogaus gyvenime mažiau būtų juntamas kryžius, dirba medikai, teikiama humanitarinė pagalba, planuojamos socialinės išmokos ir t. t. Žmogus siekia dar daugiau, kad jo gyvenime ne tik nebūtų kryžiaus, bet būtų apsčiai džiaugsmo. Siekdamas pabėgti nuo kryžiaus žmogus paima į rankas ne tik alkoholio taurę, bet net narkotikus.
Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį gelbėti žmogaus, tačiau nesiūlė bėgti nuo kryžiaus ir pats pasirinko kryžių. Kodėl? Jėzus atsako: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,14). Kad turėtų gyvenimą. Siekis turėti visavertį gyvenimą yra neatskiriamas nuo kryžiaus paslapties. Dėl to Jėzus ir pakvietė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Šiandien apmąstome tą begalinę Dievo meilę, spinduliuojančią nuo Jėzaus kryžiaus. Stebime po kryžiumi stovinčią Jėzaus Motiną Mariją, ištikimą Viešpaties tarnaitę ir savo Sūnaus bendražygę.
Kiekvienam žmogui labai svarbu susiorientuoti, kas neša tikrą džiaugsmą ir kas gali sunaikinti jį. Jaunas žmogus dažnai yra gundomas bėgti nuo pareigų ir atsakomybės, vietoj studijų pramogauti ar leisti laiką draugų būryje su alaus bokalu rankoje. Nūnai stebime Lietuvoje reiškinį, kai žmonės bijo santuokinio įsipareigojimo, bijo turėti vaikų. Ką tai reiškia? Jie nori visaverčio gyvenimo be kryžiaus. Nori neįmanomo dalyko.
Šiandien meldžiamės už jaunimą, ieškantį savo gyvenimo kelio. Meldžiamės už jaunimą, šią valandą besimeldžiantį drauge su mumis Šiluvos aikštėje, ir už tą, kuris šiuo metu keliauja į Šiluvą; 400 jaunuolių sulauksime vakarinėms Mišioms. Tikintis jaunimas sugebės tęsti pradėtą tikėjimo kelionę tik tuo atveju, jei nesibaidys savo kryžiaus, kuris gali paliesti jo pečius.
Šiandien meldžiame jam šios Dievo dovanos – nebijoti kryžiaus, nes tik tuomet jam pasiseks augti tikėjime ir surasti gyvenimo prasmę, nesulyginamą, ką gali pasiūlyti pasaulis. Popiežius Pranciškus visas viltis sudeda į šitokį jaunimą. Jis savo enciklikoje kalba: „Jaunimas gyvenime trokšta didžių dalykų. Susitikimas su Kristumi, leidimasis būti pagautam ir vedamam jo meilės išplečia gyvenimo horizontą ir suteikia jam tvirtą, žlugti neleidžiančią viltį. Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didelį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“ (Lumen fidei, „Tikėjimo šviesa“, 53).
Šiandien meldžiamės už Lietuvos šeimas, ypač tas, kurios drauge su mumis meldžiasi Šiluvos aikštėje ar maldoje jungiasi per Marijos radiją. Už šeimas reikia daug melstis, nes jos patiria daugybę nelengvų išbandymų. Kai kurios šeimos turi medžiaginių sunkumų ir dėl to negali gyventi visaverčio gyvenimo. Kitos šeimos išgyvena krizę, nes nepajėgė išsaugoti sukurto meilės židinio. Gal savo laiku jos neatkreipė dėmesio, kad negalima pasikliauti vien natūralia meile, nes ji su metais gali susilpti, – šeimos židinyje turi tvirtai stovėti Jėzaus kryžius, į kurį žvelgiant būtų galima mokytis pasiaukojamos meilės. Krizę išgyvenančios šeimos ypač reikalingos dvasinio palaikymo, nes jose nukenčia ne tik sutuoktiniai, bet ypač vaikai; nepatirdami tėčio ir motinos meilės, jie lieka sužeisti, dažnai visam gyvenimui.
Dabartiniu metu šeima norima laikyti net niekuo neįsipareigojusius, drauge gyvenančius, bet vaikų turėti neplanuojančius partnerius; jų nuomone, vaikai – tai nereikalingas kryžius. Dar pavojingesnis mąstymas, kai šeima norima laikyti homoseksualias partnerystes. Jau kalbama apie surogatines motinas, kurios už pinigus išnešios mėgintuvėlyje pradėtus kūdikius, o šiuos „mėgintuvėlių vaikus“ augins ir auklės lesbietės ar gėjai. Panašias idėjas skleidžia ne vien holivudiški filmai, bet ir mokslo daktarų mantijomis pasipuošę profesoriai. Toks mąstymas atrodo tarsi tolimas košmaras, bet jis mūsų visuomenei gali tapti dideliu išbandymu, galinčiu atnešti labai sunkių padarinių.
Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia teigia: „Šeimą būtina sugrąžinti į politikos, kultūros, ekonomikos ir sielovados centą <...> reikia ryžtingai įsipareigoti debatuose, moksliškai parodyti, kad kultūra galinti apsieiti be prigimties, nebėra kultūra. Pakanka pasiklausyti antropologų, kurie sako – šimtus milijonų metų gamta kūrė vyrą ir moterį, ar galime tai panaikinti vienu įstatymu? Jei pažvelgiame į vaikų poreikius, matome, kad kiekvienam reikia mamos ir tėčio. Koks liūdnas yra apibrėžimas „gimdytojas A ir gimdytojas B“! Visai netiesa tai, ką daug kas sako – kad lytis yra nesvarbi. <...> Senstanti Europa jau nusprendė, kad neturi ateities. Europa, kuri nepadeda šeimai, jau nusprendė viską užbaigti su dabartine karta. Šis senasis kontinentas, kuris su išmintimi vedė pasaulio kultūrą – nuo rašto iki žmogaus teisių – dabar tarsi eina atbulomis.“
Tauta, neturinti normalių šeimų, pasmerkia save sunykti. Ar yra išeitis? Šioje moralinėje pelkėje gali padėti tik Kristaus kryžiaus paslaptis. Jeigu Evangelijos šviesoje subrandinsime jaunimą, atsakingai žvelgiantį į šeimos gyvenimą, jeigu jaunimas nesikratys pareigos ir atsakomybės, mes turėsime gerų šeimą ir turėsime Lietuvos ateitį. Su šia viltimi mes esame čia, Šiluvoje, ir prašome Švč. Mergelės Marijos globos savo šeimoms ir toms, kurios bus kuriamos. Kreipiamės į Mariją kaip į tikėjimo bendrakeleivę, kuri, tikime, žino mūsų rūpesčius ir gali, kaip anuomet Galilėjos Kanoje, pasakyti savo Sūnui: „Jie neturi vyno.“
Popiežius Pranciškus enciklikoje Lumen fidei rašo: „Svarbu, kad tėvai šeimoje puoselėtų bendras tikėjimo praktikas, padedančias bręsti vaikų tikėjimui. Ypač jaunuoliai, išgyvenantys tokį sudėtingą, turtingą ir tikėjimui svarbų gyvenimo tarpsnį, tikėjimo brendimo kelyje turi pajusti šeimos ir bažnytinės bendruomenės artumą bei dėmesingumą.“ Tačiau visa tai gali vykti tik darniose ir tikėjimą branginančiose šeimose.
Savo malda paremkime visas geras iniciatyvas ir pastangas išsaugoti ir stiprinti šeimas. Labai džiugina jaunos šeimos, kurios jungiasi į įvairius šeimų sąjūdžius, panašius į Nazareto šeimos, ar kitokiu būdu vienos kitas remia ir stiprina. Džiugina, kad jaunos šeimos buriasi, ieško dvasinės atramos rekolekcijose ir įvairiuose dvasiniuose susitikimuose. Šiandieniame pasaulyje labai svarbu nelikti vienam, nelikti šeimai vienai, bet eiti per gyvenimą su vienminčiais, vieni kitus stiprinant.
