„Viešpats mano šviesa“
Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome pasakojimą apie brolių Makabėjų kankinystę. Šią istoriją pirmą kartą skaičiau prieš 60 metų; ji man paliko didelį įspūdį bei suvokimą, kaip reikia branginti ištikimybę Dievui. Ypač žavėjo šių kankinių motinos elgesys. Ji matė savo septynis sūnus, vieną po kito žiauriai nukankinamus, ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo Viešpatyje. Prieš kankinystę ji drąsino kiekvieną sūnų. Kai atėjo jauniausiojo sūnaus eilė, karalius paliepė motinai įkalbėti, kad sūnus sulaužytų įstatymą ir liktų gyvas. Tuomet motina kalbėjo jaunėliui: „Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį“ (2 Mak 7).
Laimingi buvo Makabėjų vaikai, turėję tokią motiną. Laimingi visi, kurie turi giliai tikinčias motinas. Iš Dievo jos mokosi pasiaukojamos meilės ir begalinės kantrybės. Aš save priskiriu prie tų laimingųjų, nes jei ne motinos tikėjimas bei pamaldumas, nebūčiau buvęs nei Mišių patarnautojas, nei subrandinęs pašaukimo į kunigystę, nei stovėčiau prieš jus kaip vyskupas. Iš tolimos vaikystės išliko atmintyje prisiminimas, kai motina parėjusi iš bažnyčios kalbėjo: „Sūneli, aš savo širdyje turiu Jėzų!“ Neturėjau nė mažiausio suvokimo apie Eucharistiją ir kaip tas Jėzus galėjo ateiti į motinos širdį, tik suvokiau, kad čia yra kažkas nepaprastai didinga. Motinos paragintas, būdamas vos šešerių metų, jau mokiausi Šventosios Istorijos ir katekizmo ir greitai tapau Mišių ministrantu. Todėl šiandien visų pirma dėkoju Viešpačiui už tėvus, ypač už motiną, už jos maldaknygę.
Šalia motinos rikiuojasi geri kunigai, kurių pavyzdys man buvo labai svarbus. Parapijos kleboną atostogų metu matydavau kiekvieną dieną ir visuomet rasdavau jį skaitantį, rašantį arba dirbtuvėje prie staliaus varstoto. Darbo kambaryje ant sienos buvo kryžius ir du išpiešti žodžiai: „Ora et labora“ – „melskis ir dirbk!“ Turtinga klebono biblioteka pasidarė pačia mėgstamiausia mano vieta, gal net konkuravusi su altoriumi. Tos knygos mano gyvenime suvaidino išimtinai svarbų vaidmenį – išmokė sąmoningo tikėjimo ir paskatino jį praktikuoti. Todėl kiekvienam jaunuoliui patarčiau daug dėmesio skirti geroms knygoms.
Dėkoju Dievui už kitą kunigą, kuris mano vaikystės metais slapstėsi nuo NKVD ir su kuriuo retsykiais bendravau. Tai šviesios atminties saleziečių direktorius kun. Antanas Skeltys SDB. Jis išmokė mane branginti Eucharistiją ir dažnai ją priimti. Iš jo rankų gavau knygelę apie jaunąjį don Bosko ir ją perskaitęs panorėjau būti panašus – akrobatas ir kunigas.
Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje sutikau daug šviesių kunigų – rektorių kan. Kazimierą Žitkų, prefektą kun. Vincentą Sladkevičių, dvasios tėvą Pranciškų Tamulevičių ir daugelį kitų. Jų paskaitos, jų dvasingumas, jų patarimai giliai smigo į širdį. Kaip nedėkoti Dievui už tuos visus brangius dvasininkus, ypač už vysk. Vincentą, kuris gyvenimo kelio ieškančiam jaunuoliui, o vėliau visokių planų turinčiam kunigui buvo žiburys ir ramstis. Ir kaip niekingai atrodo šiandieniai bandymai suniekinti kunigus, tarsi jie būtų kažkokie nenaudėliai. Tačiau velnias žino, ką daro: užgauk piemenį ir gal pasiseks išsklaidyti kaimenę.
Kunigiškos tarnystės metais turėjau didelį būrį vienminčių kunigų, su kuriais dalydavomės Bažnyčios džiaugsmais ir rūpesčiais. Dažnai susirinkdavome į kurią nors kleboniją aptarti ir pasitarti, kaip vienu ar kitu atveju reikėtų laikytis, kad bedieviška valdžia neužsmaugtų Bažnyčios. Tie susitikimai, ta kunigiška bendrystė buvo dvigubai brangi. Ji ne tik padėjo gintis nuo priešiškų jėgų, bet ir išsaugoti kunigiškąjį idealizmą. Jei ne tie broliški ryšiai su kunigais, juk galėjo atsirasti ir stikliukas, ir moterys, ir dar daug kas. Ačiū, Viešpatie, už visus tuos draugus kunigus, padėjusius išsaugoti tai, kas buvo pažadėta kunigystės šventimų proga.
Už vieną kunigą ypač norėčiau padėkoti Dievui, kad jį sutikau savo gyvenimo kelyje. Tai kunigas jėzuitas Pranciškus Masilionis SJ, kuris vedė ne vienas aštuonių dienų rekolekcijas dar tebesimokant seminarijoje ir vėliau kunigiškos tarnystės metais. Be jokios abejonės, jo įtaka buvo pati stipriausia, kad dar seminarijos laikais jau pradėjau mąstyti apie vienuolinį gyvenimą ir prieš 45 metus įstojau į Jėzaus Draugiją. Tai buvo tikrai švento gyvenimo kunigas, gerai supratęs, kad Bažnyčioje galima padaryti daug gera, esant ne vienam, bet buriant apie save vienminčius ir kai ko išsižadant, kad būtų laimėta viskas.
Dėkodamas Dievui už gyvenimą, Krikšto malonę ir pašaukimą į kunigystę, negaliu nepadėkoti už išbandymo valandas kariuomenėje, kalėjime, lageriuose ir Sibire, kai, Benedikto XVI žodžiais tariant, pūtė priešingas vėjas. Tai buvo proga prisiliesti prie Jėzaus kryžiaus ir su visišku pasitikėjimu pulti į dangaus Tėvo glėbį. Tik Dievo Apvaizda galėjo pervesti per visus tuos labirintus, kuriuos kūrė Bažnyčios nedraugai.
Vyskupo tarnystė buvo Dievo dovana ne asmeniniam pasimėgavimui valdžia ar garbe, bet statybai Bažnyčios – Dievo tautos, bundančios laisvam gyvenimui. Dėkoju Dievui už Bažnyčiai ištikimus kunigus, ypač dėkoju už pasauliečius, kurie mane supo per 22 vyskupo tarnystės metus. Drąsiai sakau, kad tokių pagalbininkų galėtų pavydėti bet kuri pasaulietinė institucija.
Nuostabus yra Viešpats ir dar nuostabiau jis elgiasi. Girdėjome Evangelijos palyginimą, kaip šeimininkas pakvietė į pokylį vargšus žmones iš miesto aikščių ir skersgatvių. Juk ir aš buvau panašus. Prieš septyniasdešimt penkerius metus gimiau vargingoje kaimo pirkioje, ir tėvai labai silpną kūdikėlį skubėjo pakrikštyti, kad, neduok Dieve, nenumirtų ir nenueitų į dangų. Iš vargano, į kolūkius sugrūsto kaimo Viešpats pasišaukė į kunigišką tarnystę. Šiandien galiu tik dėkoti: ačiū tau, Viešpatie, už pakvietimą.
Šiandien per maža būtų pasakyti ačiū Dievui ir visiems sutiktiems žmonėms, padėjusiems dvasiškai augti arba atlikti atsakingas pareigas. Nemažiau reikalingas ir atsiprašymo žodis. Pirmiausia jis skirtas Dievui už tai, kad ne viskas buvo padaryta, ir žmonėms, kuriuos mano elgesys galėjo įskaudinti arba kuriuos nuvyliau, neatsiliepdamas į jų lūkesčius. Kartais šie lūkesčiai rodėsi nepamatuoti. Deja, net šalia Jėzaus buvę apaštalai ne visuomet išstovėdavo savo pašaukimo aukštumoje, ir tai vėliau apgailėdavo. Todėl nesijaučiu nei didvyris, nei šventasis, bet tik šios žemės keleivis, kuris atkakliai ieškojo Dievo veido.
Savo ateitį pavedu maloningajai Dievo Apvaizdai, o tolesne tarnyste pasirūpins popiežius Pranciškus. Mano giliausią troškimą ir paraginimą visiems noriu išreikšti apaštalo Pauliaus žodžiais:„Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 10–12).
