Aukos kelias
„Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys: garbės Valdovas tegu čia įžengia“ (Ps 23, 7), – šie psalmės žodžiai skiriami į Jeruzalės šventovę įžengsiančiam Mesijui. Tačiau kai Mesijas pirmą kartą žengė į Jeruzalės šventovę, po jos skliautais neskambėjo nei giesmės, nei muzika, tik du labai kuklūs Galilėjos žmonės – Marija ir Juozapas -– atnešė paaukoti Dievui savo pirmagimį Kūdikį. Pasaulio Gelbėtojas ateina tyliai, beveik nepastebėtas.
Pastebi ir pasitinka tik pamaldieji senelis Simeonas ir pranašė Ona. Simeonas paima Kūdikį ant rankų ir šlovina Dievą: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą – šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29–32).
Senelis Simeonas paskelbė, kad žmonių gelbėjimo darbas jau prasideda ir šis Kūdikis taps šviesa, sklaidysiančia pagoniško gyvenimo tamsą. Tik dar reikės palaukti, kol būsimas Mesijas subręs ir pasiruoš misijai. Evangelistas Lukas trumpai nusako šio Kūdikio brendimą: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40).
Apie ką kalba Jėzaus paaukojimas? Apaštalas Paulius rašo: „Jis (Jėzus) visu kuo turėjo tapti panašus į brolius, <...>kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes“ (Žyd 2, 17). Izraelitai už savo nuodėmes aukodavo Dievui deginamąsias atnašas. Dabar pats Dievo Sūnus tampa auka už mūsų nuodėmes. Apaštalas Paulius aiškina: „Ateidamas į pasaulį, jis (Jėzus) byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu <...>vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 2, 5–7). Jėzaus paaukojimas reiškė priėmimą dangaus Tėvo valios, vedančios į kryžiaus auką.
Jėzaus paaukojimas akina mus pasitikrinti, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios. Kiekvienas krikščionis turi būti apsisprendęs sekti paskui Jėzų, einantį aukos keliu. Jėzaus žodžiai „Štai ateinu vykdyti, o Dieve, tavo valios!“ (Žyd 10, 9) turi būti tarsi vėliava, į kurią žvelgdami drąsiai rinktumės aukos kelią. Auka yra tuomet, kai gyvename ne sau, bet kitiems, kai vykdome ne savo, bet Dievo valią, kai mylime ne save, bet kitus.
Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, kuri vadinasi mūsų pašaukimu. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia ištikimai eiti savo pašaukimo keliu, atidžiai žvelgiant į Jėzų Kristų.
Per Kristaus Paaukojimo šventę nuo 1997 metų kasmet minime Dievui pašvęstąjį gyvenimą ir meldžiamės už vienuolius ir seseris vienuoles. Kiekvienos iš jų gyvenime buvo diena, kai vienuoliškais įžadais įsipareigojo savo gyvenimą pašvęsti Dievui gyvenant neturte, skaistume ir nuolankume. Kai pasaulis garbina pinigą, kūniškumą ir puikybę, Dievui pasišventusieji renkasi kitokias vertybes. Jiems vertybės yra ne daiktai, bet Dievas, ne kūno malonumai, bet dvasinis džiaugsmas gyvenant Dievo šviesoje, ne pasaulio puikybė, bet ištikimas tarnavimas Bažnyčioje atsiliepiant į svarbiausius laikmečio iššūkius.
Skaičiau vieną įdomų 1984 metų dokumentą. Kremliaus statytinis, Lietuvos TSR prokuroras Novikovas raportuoja savo bosui Maskvoje, kokių ėmėsi priemonių, kad būtų nutrauktas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimas. Išskaičiuoja panaudotas priemones: perspėjimus bei teismus, ir skundžiasi, kad visa tai nedavė laukiamų rezultatų. Prokuroras aiškina: „Sunku todėl, kad Kronikos leidimu ir platinimu užsiima religiniai fanatikai, daugiausia vienuoliaujantis elementas; jie net su įkalčiais pagauti tardymo metu nieko nekalba apie kitus asmenis.“ Šis Kremliaus statytinio skundas yra gražiausias pagyrimas žmonėms, pasišventusiems Dievo ir žmonių tarnystei.
Kunigystė taip pat yra Dievui paaukotas gyvenimas, nes priimant kunigystės šventimus pažadama ne tik skelbti Evangeliją, bet ir gyventi pagal šį skelbimą. Toks Dievui ir Evangelijai paaukotas gyvenimas yra išskirtinai gražus ir tą grožį matome Bažnyčios kanonizuotuose ir nekanonizuotuose šventuosiuose.
Sausio 31 d. minėjome jaunimo apaštalą šv. kun. Joną Boską, kuris prieš 80 metų buvo kanonizuotas šventuoju – jo relikvijas lygiai po mėnesio pagerbsime Lietuvoje. Tenka tik stebėtis, kiek daug jaunimui pasitarnavo šis šventas kunigas.
Šiais metais paminėsime Kaune ilgai tarnavusį kunigą jėzuitą Benediktą Andrušką SJ, kuris už savo religinę veiklą buvo nuteistas dešimčiai metų ir kaip kankinys mirė Verchne Uralsko lageryje. Tarpukaryje jis buvo vienas iš pačių aktyviausių ir produktyviausių Bažnyčios darbininkų Lietuvoje.
Pašaukimas šeimos gyvenimui taip pat yra neatskiriamas nuo aukos, kuri kartais gali būti net didesnė už Dievui pašvęstojo gyvenimo auką. Užauginti ir paruošti gyvenimui vaikus yra darbas, reikalaujantis neeilinio pasišventimo. Todėl nereikia stebėtis, kai žmonės, stokodami tikėjimo ir mąstydami, jog laimė yra tik pinigai ir malonumai, kapituliuoja ir palieka vaikus likimo valiai arba viską daro, kad jų šeimoje nebūtų.
Mes, tikintieji, dažnai dalyvaujame šv. Mišių aukoje. Mišios yra Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos priminimas ir sudabartinimas. Prie šios aukos esame skatinami pridėti ir savo auką. Ne tik bažnyčiai išlaikyti skirtą pinigėlį, bet, svarbiausia, paaukojame Dievui savo gyvenimą – darbus, planus, nepasisekimus, nuovargį, vargus ir visa kita, kas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Jeigu tai darome ne formaliai, bet nuoširdžiai, tikėtina, kad nepritrūksime jėgų savo pašaukimo kelyje.
