„Laisvė, Dievas, Tėvynė“
Minėdami Vasario 16-ąją, dėkojame Dievui, kad galime viešai giedoti himną, nesislapstydami išpažinti tikėjimą ir džiaugtis laisve.
Vyresnioji karta gerai mena laiką, kai žodžiai „Laisvė, Dievas ir Tėvynė“ buvo stumiami į paraštes arba jiems būdavo suteikiama kita prasmė. Žodis „Dievas“ buvo tapatinamas su proto tamsa. Žodžiu „Tėvynė“ buvo vadinama ne Lietuva, bet Sovietų Sąjunga. Laisvė – tai nebuvo galimybė laisvai mąstyti, kalbėti ir keliauti, bet tik teisė būti Markso ir Lenino sekėju.
Tačiau priespaudos metais žodžiai „Laisvė, Dievas ir Tėvynė “ buvo tarsi vėliava, kuri skatino žmones nesusitaikyti su priespauda ir siekti laisvės bei nepriklausomybės.
Po 1990 metų, kai žodžių „Laisvė, Dievas ir Tėvynė“ niekas nebedraudė vartoti, įvyko daug pasikeitimų. Lietuva ne tik atsikratė okupacijos, bet ir sugrįžo į Europos namus. Šiandien ne tik niekas nebara už pasakojimą vaikams apie Dievą, bet už tai mokytojams net mokami atlyginimai. O laisvė tapo tokia plati, kad galima ne tik kurti Lietuvą, bet pamojuoti jai ir išvykti ieškoti kitos Pažadėtosios žemės.
Kai stovėjome Baltijos kelyje, mes dažniausiai mąstėme apie laisvę nuo išorinės prievartos. Buvome įsitikinę, kad šiai prievartai išnykus atsivers neribotos augimo galimybės. Dievo padedami, tos išorinės prievartos atsikratėme. Tačiau ar tapome laisvi? Nėra geležinės uždangos, kaip nūnai Šiaurės Korėjoje, be trikdžių klausomės bei žiūrime norimas radijo ir televizijos programas ir važiuojame, jei tik turime pinigų, nors į pasaulio kraštą. Tačiau šimtai tūkstančių žmonių yra įkalinti alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir kitokių priklausomybių, kartu tapę tikrų tikriausiais vergais.
Žmones įkalina tiesos ir moralės praradimas. Mes tapome išlaisvinti nuo tiesos, nes kiekvienas gali turėti savo tiesą; esame išlaisvinti nuo krikščioniškos moralės ir prigimtinių įstatymų, o jei kas pabando suabejoti keistais žmonių pasirinkimais, rizikuoja būti apšaukti homofobais. Dabartinė daiktų ir pramogų kultūra formuoja žmones, kuriuos lengva valdyti ir pavergti. Žmogų gali pavergti ne tik geležinė uždanga, bet ir jokių moralinių normų nepaisantis gyvenimo stilius, pilnas alkoholio, sekso, žaidimų, bet neturintis nei vilties, nei džiaugsmo.
Dievas yra įaugęs lietuvio širdyje, todėl nedaug žmonių save laiko agnostikais ar atvirais Dievo neigėjais. Tačiau ką reiškia Dievas žmogui, kuris apie jį beveik nemąsto ir savo gyvenimą tvarko ne pagal Dekalogą, bet pagal horoskopus?
Biblija pasakoja apie Mozę, kai jis, nusileisdamas nuo Sinajaus kalno, pamatė savo tautiečius, garbinančius aukso veršį. Jam iš rankų iškrito ir sudužo net Dievo įsakymų plokštės. Kaip jaustųsi Mozė, matydamas mūsuose klestinčią atvirą ar prietarais užmaskuotą pagonybę?
Kas gali būti aiškiau už meilę tėvų žemei? Kažkur užtikau gerus žodžius, kuriuos pacituosiu: „Jei esi kada įsimylėjęs, žinai, kad tas žmogus yra vienintelis visame pasauly. Tu jį myli tokį, koks jis yra, myli visa širdimi ir be išskaičiavimo. Tėvynė taip pat viena. Tai kraštas, kur tu gimei, kur stovi tėvų namai, kuriuose kalbama tavo senelių kalba. Tai vieta, kur kiekvieną pavasarį į savo namus sugrįžta paukščiai. Tai Gedimino pilis, Nemunas, Puntuko akmuo ir Baltijos jūra, kiekvienas akmenėlis pakely, gintaro lašelis pajūry ir Lietuvos žmonės. Kur nukeliautum, kiek beužtruktum, tačiau Tėvynės ilgesys tave grąžina į namus, nes tu esi jos dalis, nes čia tavo Tėvynė – Lietuva. Meilė Tėvynei prasideda su motinos dainuojama lopšine, sekama lietuviška pasaka, kūčių vakariene ir velykiniais margučiais. Vaikas pasaulį pradeda matyti tėvų akimis – tėvų širdimis ją ir pamilsta.“ Laimingi vaikai, kurie tėvų namuose išmoksta mylėti ir Tėvynės namus.
Juozas Girnius, svarstydamas didvyriškumo pasireiškimą Lietuvos istorijoje, kalba apie Vyčio ir Rūpintojėlio simbolius kaip geriausiai išreiškiančius Lietuvio dvasią: „Vyčiu ir Rūpintojėliu tauta išreiškia savo dvasinį veidą – pati pasisako, kas ji yra. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje. Vyčiu – savo ryžtingą viltį. Abu kartu jie – šventieji lietuvio dvasios ženklai.“
Vyčio ir Rūpintojėlio žmonės tamsiausios priespaudos metais nebuvo tik geresnių laikų laukiantys patriotai, bet buvo knygnešiai, pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės savanoriai, pokario partizanai. Jie per visą sovietmetį saugojo ir kurstė tautos laisvės dvasią. Jei ne jie, kas būtų 1991 m. Sausio 13-ąją stovėję prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų?
Šiandien Vyčio ir Rūpintojėlio žmonėms reikia išsaugoti pamatines krikščioniškąsias vertybes, ant kurių galima statyti laisvos Lietuvos rūmą. Jei jų neišsaugotume, Lietuvai tai nežada nieko gero. Tos vertybės labai nuosekliai suguldytos Evangelijos puslapiuose. Melskime Viešpatį, kad kiekvieno mūsų širdyje ne tik plazdėtų vėliava, kurioje būtų įrašyti Dievo, Tėvynės ir Laisvės vardai, bet kad būtų gyvas pasiryžimas laikytis per Krikštą pradėto krikščioniškojo tikėjimo kelio.