Balandžio 5 d., šeštadienį, Kaune daugiau kaip šimtas Švč. Sakramento adoruotojų, nuolatinės adoracijos koordinatorių pakviesti, dalyvavo gavėnios laiko Susikaupimo dienoje. Renginio svečias Šv. Jono kongregacijos brolis kun. Pranciškus Ksaveras CSJ arkikatedros parapijos namuose vedė dvi konferencijas Susikaupimo dienos tema „Kristaus atmetimo slėpinys“.
Tarp konferencijų adoruotojai drauge šventė Eucharistiją, kuriai vadovavo ir homiliją pasakė kun. Pranciškus Ksaveras CSJ, valandėlę adoravo Švč. Sakramentą, turėjo galimybę susitaikyti su Dievu išpažintimi. Be to, ir šios Susikaupimo dienos dalyviai grupelėse drauge mokėsi skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą lectio divina būdu.
Savo vestose konferencijose br. kun. Pranciškus Ksaveras CSJ iš pradžių atkreipė dėmesį, jog Kristaus atmetimas ne tik buvo jo gyventų laikų, jo pasmerkimo kančiai ir mirčiai ženklas. Tokių atmetimo ženklų pastebime ir šiandien, ir jų daugėja: tai vis didėjanti panieka Dievui, krikščioniškojo tikėjimo išpažinėjams, tai ir kultūra, vis tolstanti nuo krikščioniškojo paveldo. Kristaus atmetimo dramų vyksta ir šeimose – ir krikščioniškų šeimų nariai savo tarpe neretai turi atmetančių tikėjimą. Kristaus atmetimo jėgą galime matyti ir savyje pačiuose, kai kovojame su pagunda atmesti Dievo valią.
Jėzaus gyventais laikais jo kančia buvo ir jo mokinių tikėjimo išbandymas, kuris atskleidė kai kurių silpnumą. Kaip buvo pabrėžta konferencijoje, Jėzus vienintelis teisusis, jo teisingume tarsi veidrodyje atsiskleidė kitų neteisingumas. Fariziejai laikėsi įstatymų, smerkė jų nesilaikančius, kad save nuramintų, nesitikėjo, kad kažkas gali juos išgelbėti nuo jų pačių bjaurumo. Atmetusieji Jėzų nematė jame Dievo veido, netikėjo, kad Jėzaus teisingumas visų pirma buvo gailestingumas.
Kristaus atmetimas vyko ir dėl didžių Dievo darbų, viso to gero, ką jis buvo padaręs dėl žmonių. Didžiojo penktadienio liturgija – Kristaus kryžiaus pagarbinimas, pasak kun. Pranciškaus Ksavero CSJ, ypač atskleidžia tą paradoksą („„Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!”).
„Jėzus labai aiškiai kalbėjo apie savo misiją ir tapatybę, kad jis yra viena su Tėvu, ir daugelis jį įtikėjo“, – sakė Šv. Jono kongregacijos brolis, atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad, iš kitos pusės, Jėzaus atmetimas buvo prasidėjęs daug anksčiau už jo pasmerkimą kančiai ir mirčiai – jį jau anksčiau norėta užmušti akmenimis, ne tik nepakenčiant jo parodyto gailestingumo, bet svarbiausia už tai, kad sakėsi esąs Dievo Sūnus. Fariziejai įsivaizdavo Mesiją kitaip, jie atmeta kitokį, nei savo supratimą, atmeta tiesą.
Br. kun. Pranciškus Ksaveras iškėlė ir mus padrąsinančią žinią, Gerąją Naujieną: nors pasaulio dvasia eina Kristaus atmetimo keliu, Šventoji Dvasia irgi veikia ir veikia daug galingiau. Tikėjimas auga ir plečiasi, ir duoda vaisius nuo pat krikščionybės pavasario.
Ir vis dėlto kodėl Geroji Naujiena, Kristaus atneštoji šviesa atmetama? Pasak br. Pranciškaus Ksavero, pagrindinė priežastis – sudėtingas žmogaus santykis su tiesa. Šviesos vengiama, nes taip tikimasi išvengti susidūrimo su tiesa. Atsisakymas priimti tiesą yra atsisakymas atsiversti. „Jėzus nuolat duoda žmogui galimybę priimti tiesą ir atsiversti“, – sakė konferencijos vedėjas, dvasiškai palydėdamas Susikaupimo dienos dalyvius į vis labiau artėjantį Jėzaus kančios ir mirties, jo atmetimo slėpinio išgyvenimą ir vėliau – Jo Prisikėlimo šlovę.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
