Kristaus kančios akivaizdoje
Kristaus kančios istorija žingsnis po žingsnio mus atvedė ant Kalvarijos kalno. Sustojame kryžiaus papėdėje ir bandome suprasti, kas čia įvyko ir ką visa tai reiškia man, tau ir kiekvienam žmogui.
Kristaus kryžiaus būtų nebuvę, jei nebūtų buvusios nuodėmės – iškrypimo iš Dievo nustatyto kelio. Kai paleista raketa nukrypsta nuo kurso, ji sunaikinama. Dievas iškrypusio iš kelio žmogaus nesunaikina, bet savo gyvybės kaina jį gelbsti.
Kai pernai popiežius Pranciškus nuplovė kaliniams kojas, daug kas pasipiktino. Nekrikščioniškai sąmonei nesuprantama, kaip galima vertinti nusikaltėlį. Bet juk Jėzus mirė ne už teisiuosius, bet už nusidėjėlius, tarp jų ir už nusikaltėlius. Mirė ir už Judą.
Judas nemylėjo mokytojo. Lieka paslaptis, kaip šis vyras, trejus metus daug laiko praleidęs su Jėzumi, girdėjęs jo kalbas, matęs jo darbus, stebuklus, staiga ryžosi išduoti. Planas išduoti Mokytoją turėjo subręsti pamažu. Be jokios abejonės, kad pirmiausia sunyko meilė Judo širdyje, nes mylintis žmogus negali išduoti draugo. Galbūt pradžioje Judas mąstė, kad Jėzus bus politinis vadas, kuris sieks Izraelio nepriklausomybės nuo romėnų. Tuomet jis galėjo tikėtis apvogti ne apaštalų kasą, bet valstybės iždą. Godumo demonas jau buvo įsisukęs šio vyro širdyje. Jis atėjo pas tautos vyresniuosius ir klausė, kiek jis gausiąs už pagalbą suimant Jėzų.
Kiekviena sąmoninga nuodėmė yra mūsų meilės Dievui išdavystė. Kiekvieną kartą, kai apsisprendžiame elgtis prieš Dievo valią, mes, kad ir nesąmoningai sveriame, kokią naudą iš to gausime. Kiekvienoje nuodėmėje yra Judo tragedijos šešėlis. Todėl Jėzaus priekaištas Judui, kad pabučiavimu išduoda Žmogaus Sūnų, turi aidėti prieš kiekvieną sunkią nuodėmę.
Ne mažiau liūdnas Petro išsigynimas. Kas atsitiko Petrui? Atrodo, jam Jėzus buvo brangus, petras net tvirtino, kad jei ir visi išsigintų, jis to nepadarysiąs. Ir padarė. Trūko tikėjimo ir nuolankumo. Per daug pasitikėjo savimi. Neįsiklausė, ką Jėzus kalbėjo apie savo būsimą kančią.
Tačiau tarp Judo ir Petro yra bedugnė. Judas buvo praradęs meilę Jėzui, to nepasakysi apie Petrą. Petras mylėjo savo Mokytoją ir tai liudija jo ašaros, kai pragydo gaidys ir jis susivokė išsigynęs Jėzaus. Meilė išgelbėjo Petrą.
Mums reikia išsaugoti nors ir trupinius Dievo meilės, kad sunkioje situacijoje už jos užsikibtume ir nenuskęstume. Dievo meilė nubunda mūsų širdyje, kai mylime brolius, kai dėl Dievo meilės kažką darome gera ar kai ko atsisakome, kad kitiems būtų geriau.
Kristaus kančios istorijoje šalia paskirų asmenų yra bevardė minia. Ji reikalauja Jėzaus kraujo. Minią visuomet galima sukurstyti, nes ji vadovaujasi ne protu, ne meile, bet instinktais. Ji linkusi ieškoti kaltų. Ji sotinasi sensacijomis ir kruvinais reginiais. Ar šios minios analogijos nerastume dabartyje? Kodėl didesnį pasisekimą turi tie laikraščiai ar televizijos, kurios maitina minią kriminalais, sekso istorijomis, nei rašantieji pozityvius dalykus?
Po kryžiumi likusi Motina Marija ir mokinys Jonas. Ištveria tik giliai mylintys žmonės. Marija ir Jonas negali fiziškai padėti Jėzui, negali numaldyti baisaus skausmo. Bet jų abiejų buvimas po kryžiumi Jėzui labai svarbus. Taip kaip ir mums būna svarbus meilės solidarumas, kai kentėdami žinome, kad kažkam rūpime, kad kažkas dalijasi mūsų skausmu.
Tarp nedaugelio Jėzaus žodžių, pasakytų kabant ant kryžiaus, bus žodžiai, skirti Motinai ir mylimam mokiniui: „Štai tavo Motina! Štai tavo sūnus!“ Kokia nuostabi Jėzaus meilė. Nežmoniškai kentėdamas, Jėzus mąsto apie kitus, rūpinasi jam brangiais asmenimis. Jis ragina Joną pasirūpinti Marija. O Marijai primena, kad Jonas jai būtų brangus kaip sūnus.
Vienas Jėzaus žodis buvo skirtas nukryžiuotam plėšikui. Šito vyro gyvenimas buvo nenusisekęs. Nuodėmė buvo pastovi jo palydovė, ir ji atvedė iki mirties ant kryžiaus. Atidžiai įsiklausykime ir įsižiūrėkime, koks yra begalinis Dievo gailestingumas.
Nukryžiuotas jis dar turėjo laiko viską matyti ir daryti išvadas. Jis suvokia, kad yra vertas mirties, nes toks buvo jo gyvenimas. Bet drauge suvokia, kad Jėzus kenčia nekaltas. Jis nežino, kad Jėzus mirs ant kryžiaus ir už jo nuodėmes, bet jo širdyje dar išlikę tikėjimo ir meilės trupinių. Jis prašo nedaug: „Prisimink mane, kai būsi rojuje.“ Tik prisimink ir nieko daugiau. Plėšikas išpažįsta savo tikėjimą anapusybe. Tas tikėjimas miglotas, bet šiuo metu labai svarbus. Jis pripažįsta, kad vertai kenčia ir maldauja gailestingumo: „Prisimink!“ Ir Jėzus jam pasakys žodžius, kuriuos mes kiekvienas norėtume išgirsti savo mirties valandą: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje!“
Nuo šio momento, kai Jėzus ištarė: „Atlikta“ ir nulenkęs galvą į Tėvo rankas atidavė savo dvasią, prasidės didysis krikščionybės meilės žygis už pasaulio išgelbėjimą. Krikščionybė tai ne ideologija, viena tarp daugelio, bet, kaip sako popiežius Pranciškus, „Krikščionybė yra Asmuo, kuris buvo iškeltas ant Kryžiaus, tai Asmuo, kuris dėl mūsų išganymo nusižemino iki visiško savęs sunaikinimo, kuris prisiėmė visas nuodėmes, pats tapo nuodėme. Kaip dykumoje buvo iškelta nuodėmė, taip dabar iškeltas Dievas, dėl mūsų tapęs nuodėme. Jame buvo nukryžiuotos visos mūsų nuodėmės. Neįmanoma suprasti krikščionybės, nesistengiant suprasti Dievo Sūnaus visiško nusižeminimo. Jis nusižemino priimdamas tarno išvaizdą, tarnaudamas nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Kryžius – tai ne mūsų bažnyčių papuošalas, ne simbolis, kuriuo mes išsiskiriame iš kitų. Kryžius – tai slėpinys, Dievo meilės slėpinys. Jėzus nusižemina, Jis save visiškai sunaikina, Jis tampa nuodėme.“
O kad Nukryžiuotasis subrandintų mus panašiai, kaip subrandino apaštalą Paulių, kuris pasakė: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14).
