Konferencija Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos proga Kaune (2014 04 27)Fotografijos Gerojo Ganytojo parapijos
Balandžio 27 d. Kaune, Gerojo Ganytojo bažnyčioje, kur gerbiamos šv. Jono Pauliaus II relikvijos, vyko konferencija, skirta popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijai. Konferencijoje pranešimą skaitė arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, dalyvavo I dekanato parapijų klebonai, bažnyčių rektoriai bei kunigai, taip pat gausiai tikintieji. Po konferencijos buvo švenčiamos iškilmingos šv. Mišios.
Konferencijos pradžioje Gerojo Ganytojo parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius pasveikino visus gausiai susirinkusius bažnyčioje ir pakvietė pasižiūrėti iškilmių Vatikane vaizdo įrašą, kai palaimintieji popiežiai Jonas Paulius II ir Jonas XXIII buvo skelbiami šventaisiais. Vėliau parapijos klebonas pakvietė mons. Adolfą Grušą vesti konferencijos.
Mons. A. Grušas savo kalboje palietė šventųjų kanonizavimo proceso detales. „Vienas iš būdų iškelti asmenį į altoriaus garbę yra ordinarinis kelias. Kitas būdas yra pripažinti kankinystę dėl tikėjimo. Ordinarinis kelias susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais. Šv. Kazimiero atžvilgiu šventumas pripažintas tuomet, kai buvo surinkti parodymai, kad jis turi šventumo atgarsį tautoje. Todėl visad svarbi yra žmonių nuomonė apie kandidatą. Tai yra pirmas momentas kanonizacijos procese. Tai inicijuoja vietos vyskupas savo vyskupijoje. Šv. Sostas per Šventųjų kongregaciją skelbia Dievo tarnu kandidatą į palaimintuosius ir šventuosius. Tolesniame procese tiriamas gyvenimas, ryšiai, kalbos, raštai, įvairios gyvenimo detalės“, – kalbėjo prelegentas, paminėdamas jų atitikimą Bažnyčios Mokymui.
Vėliau prelegentas kalbėjo apie kandidato krikščioniškos dorybės praktikavimą iki herojiškumo kelyje į šventumą. „Reikia vieno stebuklo. Pavyzdžiui, neįmanomo pagydymo. Jei speciali medikų komisija konstatuoja stebuklą, skelbiamas palaimintuoju. Tai yra galimybė „atsijoti“ netikrus, tariamus atvejus. Reikia dar vieno stebuklo, kad būtų paskelbtas šventuoju. Negalima galvoti, kad palaimintasis yra mažesnis už šventąjį. Pagarba šventajam rodoma visame pasaulyje, o palaimintajam vietinėje vyskupijoje ar tautoje. Šventasis tampa švyturiu visam pasauliui“, – kalbėjo prelegentas.
Mons. Adolfas Grušas savo kalboje palietė ir Jono Pauliaus II asmenybę bei jo gyvenimo atskirus momentus. „Ką reiškia šv. Jonas Paulius II pasauliui? Jis savo gyvenimu davė pavyzdį. Jonas Paulius II jaunystėje buvo pamėgęs mistinį šv. Kryžiaus Jono dvasingumą. Karolis Vojtyla troško panirti į karmelitišką gyvenimą, bet negavęs leidimo priėmė tai kaip Dievo valią. Savo gyvenime Karoliui Vojtylai nebuvo svarbios protingos kalbos. Jam svarbiausia buvo būti šalia žmonių, būti kartu su jais ir maldoje. Kiekvienas iš mūsų galime tikėjimą išgyventi. Tai savo gyvenimu nuolat patvirtindavo Karolis Vojtyla. Tai yra ženklas, kurį jis duoda mums. Jo gyvenimas tampa pavyzdžiu. Svarbus taip pat ir jo mistinis išgyvenimas, susikaupimas maldoje. Jo aplinkos žmonės liudija apie jo regėjimus, nuspėtą ateitį, stebuklus“, – sakė prelegentas.
Monsinjoras vėliau kalbėjo apie Jono Pauliaus II paskutines gyvenimo dienas. „Ligoniai, kenčiantieji matė taip pat ir kenčiantį popiežių ir pasijuto ne vieni. Prisimename popiežiaus paskutinį viešą pasirodymą audiencijoje. Ji norėjo kažką pasakyti, bet neįstengė, o tik palaimino. Jonas Paulius II tampa pavyzdžiu žmogui, atsidūrusiam kančioje. Jo gyvenimas liudija, kad yra galimybė išlikti savimi. Jis tampa mums šviesa, nes gyveno šalia mūsų“, – baigė kalbą prelegentas.
Po konferencijos iškilmingai Eucharistijai bažnyčioje vadovavo prel, Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, koncelebravo mons. Adolfas Grušas, Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius, kun. Evaldas Vitulskis ir kiti Kauno I dekanato kunigai.
Po šv. Mišių buvo meldžiamasi prie šventojo Jono Pauliaus II relikvijos, suteiktas palaiminimas. Šv. Mišiose giedojo choras „Gimtinė“, kuris pristatė ir meninę programą šv. Jonui Pauliui II pagerbti.
