Kad žmonės turėtų gyvenimą
Jėzus Kristus pasakė mums labai svarbią tiesą: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“, „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. Jėzus aiškiai tvirtina, kad su juo gyvenant galima pasiekti laimės pilnatvę.
Tačiau žmonės laimingo gyvenimo dažnai ieško ne su Viešpačiu, bet ten, kur jo negalima rasti. Daugelis ieško kitų laimės vartų. Vieniems vartai į laimingą gyvenimą – tai galimybė turėti daug daiktų ir pinigų. Šito siekiama, nesiskaitant su priemonėmis. Kitiems žmonėms vartai į laimę – tai galimybė turėti daug pramogų ir tenkinti visus savo norus bei aistras. Bulvarinė žiniasklaida aukština hedonizmą kaip didžiausią siekiamybę. Dar kiti žmonės renkasi galios kelią. Jie siekia valdžios ne dėl bendro gėrio, bet dėl savo ambicijų ir asmeninės naudos. Šie žmonės kompromituoja sąžiningus vyrus ir moteris, kurie siekia ištikimai tarnauti savo krašto žmonėms.
Laimės paieškos šalia Kristaus ne tik nesuteikia žmogui to, ko jis tikisi, bet palieka jį apgailėtinos būklės. Išgyvendami savo ieškojimų nesėkmes, žmonės tampa irzlūs, pikti, panyra depresijoje. Tuomet jie griebiasi cigaretės, alkoholio, o kitiems prireikia net narkotikų. Kai kuriose Europos šalyse žmonės jau eina demonstracijas, kad būtų įteisinta marihuana. Šiuo metu Lietuvoje, net tarp moterų, be saiko išplitęs rūkymas ir alkoholizmas akivaizdžiai kalba, kad žmonės neturi tikro džiaugsmo, o sutinkamus sunkumus ir patiriamas nesėkmes bando nugalėti pačiomis prasčiausiomis priemonėmis.
Apaštalai Petras ir Jonas, Jėzaus vardu stebuklingai pagydę luošį, buvo kamantinėjami, kieno galia jie šitai padarė. Ta proga Jėzaus mokiniai kalbėjo: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Šį vardą Evangelija nuolat primena – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
Jėzaus kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 9–10). „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28).
Apaštalas Petras, išgyvenęs nuopuolį ir patyręs Jėzaus gailestingumą, tvirtina: „Jūs esate išgydyti jo žaizdomis“, „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms gyventume teisumui“, „Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2).
Lietuvos žmonės renka prezidentą, tačiau turbūt maža yra tokių, kurie tikėtų, kad prezidentas gali būti tautos gelbėtoju. Geras prezidentas gali padaryti išmintingų ir tautai reikalingų sprendimų, tačiau jis nėra visagalis. Tikruoju žmogaus gelbėtoju gali būti tik Dievas. Ar mes priimame Jėzų kaip gerąjį Ganytoją ir vienintelį Gelbėtoją? Jei taip, tuomet turime elgtis panašiai, kaip tie žmonės, kurie per pirmąsias Sekmines klausėsi apaštalo Petro žodžių ir, jam kalbant apie nukryžiuotą Jėzų, susigraudinę klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37).
Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad būtų atleistos nuodėmės, nes tik tuomet jie gausią Šventosios Dvasios dovaną. Bet gal mums nereikalingas atsivertimas? Juk mes esame pakrikštyti ir pažįstame Jėzų Kristų. Deja, kiekvienam iš mūsų, net ir vyskupams bei kunigams, yra reikalingas nuolatinis atsivertimas. Dėl to popiežius Pranciškus dažnai primena, kad ir jis yra nusidėjėlis, žmogus, reikalingas Dievo gailestingumo.
Atsiversti – tai pripažinti, kad esame klystantys ir visuomet reikalingi Dievo pagalbos. Atsiversti – tai nelaikyti savęs teisuoliu, bet kasdien keistis į gera. Lietuva yra pilna teisuolių, manančių, kad jie yra neklystantys, o klysta tik kiti. Tai labai pavojinga dvasinė nuostata. Šie teisuoliai religiją bando pakeisti jokios atsakomybės nevaržoma laisve ir malonumų medžiojimu. Jie, prisidengdami žmogaus teisėmis, siekia įvesti gender diktatūrą, nukreiptą prieš santuoką ir šeimą. Jie niekina Katalikų Bažnyčią, net patį Jėzų Kristų, nes jis yra gyvas priekaištas jų neatsakingam gyvenimo būdui.
Tačiau tapti teisuoliais yra gundomi ir mes, tikintieji. Ir ne dėl to, kad mes tikime į Kristų, pasakiusį apie save: „Aš esu tiesa“, bet dėl to, kad mūsų nuodėmės sužeistoje prigimtyje tūno nuolatinis gundymas „būti dievais“, tai yra išmintingesniems, didesniems ir geresniems už kitus. Dėl to Evangelija nuolat primena, kad Dievo akyse patys didžiausi yra nuolankieji, mažutėliai savo dvasia.
Atsiversti reiškia neužkasti to dvasinio lobio, kurį gavome per Krikštą ir Sutvirtinimą, bet juo dalytis su kitais žmonėmis. Mūsų laikais, kai daiktų ir malonumų reklama kurtinamai užtvindo viešąsias erdves, galime būti gundomi susigūžti ir bijoti pasirodyti Kristaus sekėjais. Šis bailus tūnojimas būtų pati didžiausia klaida. Sekuliari kultūra gundo savo tikėjimą praktikuoti tik bažnyčioje ar namuose. Tačiau Dievo žodis apaštalo Petro lūpomis mus ragina: „Mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Drąsiai išpažinti, kalbėti ir gyventi, kaip tikime – štai kelias, kuriuo mes turime eiti. Ir tepadeda mums Dievas.
