Kasmet švenčiame Sekmines – Šventosios Dvasios Atsiuntimo šventę. Minėdami šį įvykį, drauge minime ir Bažnyčios gimtadienį, nes pirmoji Bažnyčios bendruomenė gimė būtent per Sekmines. Švęsdami Sekmines, mes su nuostaba apmąstome apaštalų gautą dovaną, kai juos apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų daugelio tautų žmonės girdėjo kalbančius savo kalbomis. Tačiau praeina Sekminės, ir po jų, dažniausiai, mes liekame tokie, kokie buvome – nė kiek nepaliesti Šventosios Dvasios veikimo, ir net nesusimąstome, kodėl taip atsitinka. Ar mūsų laikais Šventoji Dvasia nėra pajėgi taip veikti Jėzaus sekėjų širdyse, kaip veikė apaštalų laikais? O gal mes kažko nepadarome ir neleidžiame mumyse veikti Šventajai Dvasiai?
Be jokios abejonės, svarbiausia priežastis nėra Dieve, kuris yra nesikeičiantis, bet mumyse. Mes, katalikai ir kiti krikščionys, tradiciškai praktikuojantys savo tikėjimą, galime sudaryti kliūtis galingam Dievo Dvasios veikimui. Paanalizuokime, ką turėtume daryti, siekdami, kad Šventoji Dvasia ir mumyse išlietų savo malonių gausą.
Apaštalas Paulius kalba: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Turime būti giliausiai įsitikinę, kad mums skirta Dievo meilė visiškai nepriklauso nuo to, ar mes esame labai geri, ar nusidėjėliai. Mes per daug žmogiškai įsivaizduojame Dievą, tarsi jis myli mus labiau tuomet, kai esame geri, ir mažiau, kai nusidedame. Ne Dievo meilė mums, bet mūsų meilė Dievui keičiasi, – kartais jos visiškai nebelieka. Tas pats apaštalas tvirtina: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Todėl giliai įsidėkime į savo širdis šį Dievo meilės suvokimą. Dievas visuomet mus myli, tik į Jo meilę reikia atsiliepti.
Mes, tikintieji, dažniausiai nuo vaikystės turime šiokį tokį Jėzaus Kristaus suvokimą, kad jis yra Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas, už mus miręs ant kryžiaus. Tačiau šis suvokimas gali likti beveik teorinis, nepasiekiantis mūsų širdies gelmių. Iš tikrųjų Jėzus yra mūsų brolis ir geriausias draugas, žinantis visas mūsų silpnybes ir bėdas ir norintis mums padėti. Šis suvokimas turi paskatinti mūsų pasiryžimą būti ištikimais Jėzaus sekėjais, jei dėl to reikėtų mokėti net didelę kainą. Pirmieji krikščionys, ir ne tik jie, net gyvybę už Jėzų paaukodavo. Mes turime priimti giliausią apsisprendimą sekti Jėzų ne tik sekmadieniais dalyvaujant Mišiose, bet ir kasdieniame gyvenime, kai esame mokykloje, universitete ar darbe.
Mūsų pasitikėjimas privalo būti ne pasitikėjimas savimi, tarsi patys savo pastangomis galėtume tapti šventi, bet visiškas pasitikėjimas Dievu. Atsiskyrę nuo Kristaus nieko negalime, o būdami vienybėje su juo galime gauti Šventosios Dvasios galybę, kurią Jėzus pažadėjo duoti savo mokiniams: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Nebijokime suvokti savo dvasinio skurdo ir nepajėgumo savo jėgomis ką nors padaryti. Kiekvienam iš mūsų reikia turėti panašaus nuolankumo, kurio reikia anoniminiams alkoholikams, siekiantiems išsikapstyti iš turimos priklausomybės. Kol jie mąsto, kad savo jėgomis kažką padarys, tol lieka bevilčiai, o kai tik pradeda tik Dievu pasitikėti ir šauktis Jo pagalbos, atsitinka kažkas nepaprasto – daug metų buvę gilioje duobėje, ima ir iš jos pakyla.
Tikėjimo kelionėje labai svarbu, koks yra mūsų santykis su nuodėme. Jeigu ją pakenčiame, su ja draugaujame, tuomet apie Šventosios Dvasios veikimą mumyse kalbėti yra per anksti. Reikia atgailauti už nuodėmes, kovoti su jomis, dažnai priimant Sutaikinimo sakramentą ir stiprinantis Eucharistija. Prašydami Dievo atleidimo, patys turime būti pasiryžę atleisti mums nusikaltusiems. Jei šitaip elgiamės, jau galime tikėtis savyje palaimingo Šventosios Dvasios veikimo.
Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Jie (pirmieji Jėzaus mokiniai) ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Kad Dievo Dvasia mumyse veiktų, reikia būti aiškiai įsipareigojusiems dvasią gaivinančioms praktikoms – maldai, Šventojo Rašto skaitymui ir tarpusavio bendravimui. Jėzaus sekėjas turi būti bendruomenės žmogus. Be kasdienių tikėjimo praktikų, ypač be tikinčiųjų bendruomenės palaikymo, neįmanomas normalus krikščioniškas gyvenimas, o ką jau kalbėti apie Šventosios Dvasios dovanų gavimą.
Tikėjimas ir Dievo meilė mumyse lieka gyvi, kai mes šiomis dovanomis dalijamės su kitais. Dievas mus apdovanoja, bet kartu ir įpareigoja gautomis dvasinėmis dovanomis dalytis su kitais. Liudyti apie savo tikėjimą, kalbėti apie tai, kuo mes esame dvasiškai turtingi, yra įpareigoti ne tik vyskupai, kunigai ar vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Visi turime dalyvauti Jėzaus ir jo Bažnyčios misijoje. Ar tai darome? Švęsdami Sekmines pasitikrinkime, kokias sąlygas sudarome veikti Šventajai Dvasiai. Verta ne tik pamąstyti, bet, galbūt, šį tą ir pakeisti mūsų gyvenime, kad būtume apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis.
