Pranašo Jeremijo knygoje aprašoma, kaip buvo teisiamas pranašas Jeremijas už tai, kad jis nuodėmėse paskendusiems miestams už stabmeldybę ir sunkius nusikaltimus Dievo vardu pranašavo bausmę. „Jeremijui pabaigus skelbti visa, ką jam buvo įsakęs VIEŠPATS visai tautai paskelbti, kunigai ir pranašai drauge su žmonėmis pastvėrė jį, šaukdami: „Tu esi vertas mirties!“ (Jer 26, 8).
Evangelija pasakoja apie Jono Krikštytojo pasmerkimą ir nukirsdinimą už tai, kad perspėjo nedorą karalių Erodą negyventi su brolio žmona ir nepiktinti žmonių. Už labai reikalingą ir laiku pasakytą žodį Jonas Krikštytojas paaukojo savo galvą.
Dievo žodis primena skaudžią nuodėmės tikrovę, kuri kartais žmogų padaro nebe žmogumi, o plėšriu žvėrimi. Taip pat primena, kad žmogus, būdamas teisus Dievo akyse, gali tapti pasaulio galingųjų auka.
Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį susirenkame į tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų sąskrydį. Sąskrydis daugelį sugrąžina į jaunystės dienas, atnešusias labai skaudžių išbandymų.
Prieš 75 metus du tironai Hitleris ir Stalinas, kaip du vandens lašai panašūs į karalių Erodą, pasidalijo Europą, ir Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai. Greitai po to buvo okupacija, o 1941 m. birželis įėjo į istoriją Juodojo birželio vardu. Pagal kruopščiai sudarytus sąrašus šviesiausi Lietuvos žmonės – mokytojai, tarnautojai, valstybės pareigūnai – buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, vyrai atskirti nuo šeimų ir ištremti į tolimus, atšiaurius Sovietų Sąjungos rajonus. Pokario metais vienas po kito buvo dar trys trėmimai 1948 m., 1949 m. ir 1952 metais. Tremtinių laukė protu sunkiai suvokiamos sąlygos, kurios nusinešė į kapus tūkstančius vaikų ir suaugusiųjų.
Lygiagrečiai su trėmimais kiti žmonės, kurių kaltė buvo ta, kad jie mylėjo Dievą ir Tėvynę, buvo areštuojami ir teisiami. Vien kunigų nuteista per tris šimtus; buvo represuoti beveik visi Lietuvos vyskupai. Vincentas Borisevičius sušaudytas, Mečislovas Reinys miręs Vladimiro kalėjime, Teofilius Matulionis trečią kartą išsiųstas į politinių kalinių lagerį. Okupantas taip siekė palaužti lietuvių dvasią. Išvengę trėmimų ar įkalinimų žmonės turėjo bijoti ir pavergėjui tapti lojalūs.
Tremtiniai, laisvės kovų dalyviai pakėlė rūsčius išbandymus ir dalis jų sulaukė Lietuvos prisikėlimo. Jie aktyviai prisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo. Kas gi buvo tie žmonės, rūsčiomis 1991 m. Sausio dienomis dieną naktį budėję prie Aukščiausios Tarybos rūmų? Visų pirma tremtiniai, politkaliniai ir partizanai. Tomis nerimo ir baimės sklidinomis dienomis dauguma savo namuose laukė, kuo visa tai baigsis. Juk buvo realus pavojus, kad laisvės siekis bus palaidotas po tankų vikšrais, kaip tai įvyko 1956 m. Budapešte ar 1968 m. Prahoje.
Šiandien per rūsčius išbandymus perėję žmonės dėkoja Dievui, kad juos stiprino, parvedė į tėvų namus ir leido išvysti prisikėlusią Lietuvą.
Matant nekaltų žmonių kančias, dažnai kyla klausimas: kodėl Dievas leidžia nekaltiems kentėti, o kaltiesiems gyventi jų sąskaita? Sunku rasti atsakymą. Dievas, duodamas žmogui laisvę, jį išaukštino, padarydamas panašų į save, ir šis žmogus gali būti šventasis, bet gali būti ir tarsi demonas, kuris traiško nekaltų žmonių likimus. Pats aiškiausias atsakymas, kodėl nekaltiesiems kartais tenka daug kentėti, yra Jėzaus kryžius. Pasaulio Gelbėtojas ištiesė rankas ir jos buvo prikaltos prie kryžiaus medžio. Jo nekalta kančia sumokėjo mūsų nuodėmės kainą, kad mes būtume išgelbėti.
Išganytojas pakviečia geriausius savo sekėjus eiti jo pėdomis, prisiimti nepelnytą kančią ir ją, kaip ragina apaštalas Paulius, dėti prie Jėzaus kryžiaus. Taip mes įsijungiame į Jėzaus misiją – gelbėti nupuolusį pasaulį.
Lietuvos dabartis kelia didelį susirūpinimą. Pranašas Jeremijas, matydamas savo tautos nuodėmes, Dievo įkvėptas ragino nusigręžti nuo stabmeldystės ir nuodėmių, antraip gresia didelės nelaimės. Ką šiandien pasakytų pranašas Jeremijas, matydamas, kaip žmonės piktnaudžiauja laisve ir nesibodi elgtis prieš sąžinę? Lietuva jau paskandinta alkoholyje. Sekso stabui aukojamos jaunystės ir šeimos. Jau pradedamos diskusijos siekiant įteisinti eutanaziją. Ateityje gydytojai turės užsiimti ne tik gydymu, bet ir nacių praktikuotu neparankių žmonių žudymu. Gerieji žmonės yra kviečiami priešintis blogiui ir taip būti savo tautos gelbėtojais. Panašiai kaip šiandien „Misija Sibiras“ jaunimas važiuoja į Sibirą tvarkyti mirusiųjų tremtinių kapų, dar reikalingesnė „Misija Lietuva“ gelbėti gyvą, bet marinamą Lietuvą. Kviečiu maldoje apie tai pamąstyti.
