VIENUOLIŲ diena Šiluvoje užbaigti didieji Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai (2014 09 15)Fotografijos Marijos Stanulytės
Baigiamąją atlaidų dieną, rugsėjo 15-ąją, su visa Bažnyčia švenčiant Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją, Šilinių piligrimai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų kraštų, per visas dienas gausiai lankę Šiluvą, patyrę susitaikymo su Dievu džiaugsmą bei atlaidų malonę (buvo išdalyta bemaž 30 tūkst. komunikantų), malda apglėbė pašvęstojo gyvenimo brolius ir seseris Lietuvoje, melsdami malonės, kad vienuoliai būtų gyvo ir tvirto tikėjimo liudytojai. Šia intencija buvo švenčiama pagrindinė Vienuolių dienos Eucharistija. Kitose šv. Mišiose buvo meldžiamasi už visuomenės atstumtuosius, prašoma Viešpatį, kad mokytų būti neabejingus artimo skausmui ir kančiai, dėkojama už kankinių ir šventųjų gyvenimo pavyzdį.
Vienuolių dieną įvairių kongregacijų pašvęstieji bendrą maldą su savo pašaukimo broliais bei sesėmis ir drauge visais Šiluvos piligrimais pradėjo Rytų krikščionių himnu Dievo Motinai – Akatistu, kurio liturgija vyko Apsireiškimo koplyčioje. Vėliau aikštėje visus, kaip vieną Dievo vaikų šeimą, sujungė bendra Rožinio malda. Jai vadovavo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Apmąstant Kančios slėpinius, melstasi ir už vienuolius, kurie išgirdo ir atsiliepė į Dievo pakvietimą ir pašventė Jam savo gyvenimą, sykiu paskirdami jį dėl savo tikėjimo brolių ir seserų išganymo; maldoje buvo prašoma pašvęstiesiems stiprybės ir tos malonės, kurios pats Viešpats buvo pilnas, nešdamas savo kryžių dėl pasaulio išganymo.
Susirinkusius švęsti Eucharistijos aikštėje sveikino kun. Artūras Kazlauskas ir savo katechezėje kvietė įsižiūrėti į pašvęstųjų gyvenimą pagal paties Jėzaus pavyzdį. Pats Jėzus, kaip gyvena vienuolinių bendruomenių nariai pagal savo įžadus, gyveno neturte, skaistume, buvo klusnus Tėvui. Tačiau ne tik vienuoliai, bet ir kiekvienas krikščionis kviečiamas į skaistumą (net šeimoje), į neturtą – dalytis gėrybių pertekliumi. Vienuoliai savo bendruomeniškumu rodo ir bendruomenės svarbą žmogui mokytis vis labiau būti bendrystės žmogumi pagal Dievo bendrystės – Švč. Trejybėje – pavyzdį.
Iškilmingai Eucharistijai vėliau vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ sveikino Telšių vyskupą Joną Borutą SJ, savo pagalbininką vyskupą Kęstutį Kėvalą, 50 kunigų prie altoriaus, tarp jų ir kelių vyrų kongregacijų – marijonų, jėzuitų, pranciškonų, Tiberiados ir kitų bendruomenių brolius kunigus.
Ganytojas sveikino jungtinį seserų ir brolių vienuolių chorą, vadovaujamą ses. Liucijos Grybaitės FMA, į Šiluvą atvykusias daugiau kaip 15-os moterų kongregacijų seseris vienuoles iš visos Lietuvos; sveikinimo žodžiais sutiko ir organizuotas piligrimų grupes, tarp jų – ir jaunatviškas kelių mokyklų bendruomenes.
Šv. Mišių homiliją pasakė Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ, kuris atkreipė dėmesį, jog Švč. M. Marija, po kryžiumi gavusi iš savo Sūnaus misiją būti šv. Jono, apaštalų, visos Dievo tautos Motina, yra ir ypatingu būdu Dievui pasišventusiųjų Motina.
Kas gi yra pasišventusieji? Kaip minėta homilijoje, Dievas pačius įvairiausius žmones kviečia būti savo pjūties darbininkais įvairiais būdais. Šiandien pasaulyje yra apie 1 mln. vienuolių, gyvuoja įvairios pašvęstojo gyvenimo formos (apaštalavimo, kontempliavimo ir daugybė kitų). Tačiau, pasak Jėzaus Draugijos provincijolo, visi pašvęstieji per įžadus kviečiami radikaliai sekti Kristų. Jie siekia giliau pažinti Kristų, kad galėtų su Juo vis labiau supanašėti, leisti Jam veikti jų gyvenime, kad jį perkeistų – sukilnintų, pašventintų.
Homilijoje paminėtas popiežiaus Pranciškaus pasakytas pasaulio kaip karo ligoninės apibūdinimas ir kvietimas patiems būnant sužeistiems eiti gydyti kitų sužeistųjų. „Turime būti pasaulyje, žvelgti, ko Kristus norėtų, kad padarytume dėl pasaulio,“ – sakė t. G. Vitkus SJ, iškeldamas pasišventusiųjų idealą – pasiaukojimą dėl kitų. Daug vienuolių taip tarnauja vargstantiems, gydydami kitų žaizdas, šitaip ištyrindami ir savo pačių žmogiškumą, ir leisdami ateiti Dievo malonei.
Nors pasaulis, pasak t. Vitkaus SJ, ne visada suvokia pašvęstųjų misiją, o ir jų gretos nelengvai pildosi naujais nariais, jie gyvena Dievą pažadu, kad Jis per savo meilės Dvasią visa daro nauja. Dievas uždega širdis, kad jos eitų ir uždegtų pasaulį. „Tikiu, kad esame siunčiami visa nušviesti Dievo meile, gyventi šia misija ištvermingai, suprasdami, kad pasauliui reikia gyvų, džiugių bendruomenių“, – sakė homiliją užbaigdamas Jėzuitų provincijolas.
Užbaigiant liturgiją Kauno arkivyskupas dėkojo jos dalyviams, ypač paragino seseris ir brolius vienuolius drąsiai žvelgti į ateitį, būti pasauliui giedru veidu.
Šios šv. Mišios buvo paskutinės Šilinių atlaiduose, rengtos aikštėje. Atlaidai, kaip ir pradėti, užbaigti Švenčiausiojo Sakramento – Jėzaus, į kurį rodė Šiluvos žemėje apsireiškusi Švč. M. Marija, Eucharistijoje – pagarbinimu bei iškilminga Eucharistine procesija į Apsireiškimo koplyčią.
-----------
Rugsėjo 15-ąją sielovadoje patarnavo Kėdainių dekanato kunigai. Kun. Edvinas Rimavičius, kun. Gražvydas Geresionis vadovavo šv. Mišioms, sakė homilijas. Tądien giedojo Labūnavos parapijos, Šiluvos vaikų ir jaunimo choras „Šiloja“ bei sumos choras, Kelmės bažnyčios merginų ansamblis.
Vakaro šv. Mišiose Bazilikoje buvo dėkojama Dievui už malones, gautas per Šiluvos Dievo Motinos užtarimą.
Savo homilijoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį į Marijos gyvenimą. Nuo pat Jėzaus gimimo iki Sūnaus kryžiaus papėdės jis buvo pilnas motiniškos meilės, sykiu ir kančios. Marija tvirtai laikė savo kūdikį, bėgdama į Egiptą, su nerimu matė Sūnui spendžiamas pinkles, išgyveno Jo kančią bei mirtį. Jėzus nepanaikino kančios Marijos gyvenime, Jis leido visu ryškumu sužibėti Motinos meilei.
Per visas aštuonias atlaidų dienas, kaip liudijo ganytojas, Šiluvoje matė daugybę piligrimų – nuo vaikų, jaunuolių iki neįgaliųjų vežimėliuose. Gausiausia jų buvo Ligonių dieną. Į Šiluvą atkeliaujama su dvasinėmis žaizdomis, kančiomis, skausmais, kryžiumi, kurį žmonės norėtų palengvinti. Tai liudija juos turint daug kančios, žmonės tikisi stebuklų. Tačiau didžiausias stebuklas, ganytojo žodžiais tariant, – kai žmogus nebėga nuo savo kryžiaus ir neša jį su Viešpačiu. Tai stebuklas, jei Šilines paaugino meilėje, davė drąsos.
„Šiluvos Dievo Motina, padovanok mums stebuklą, kad sugebėtume išsižadėti perdėtos savęs meilės ir nesibaidyti kryžiaus, kuris kuriuo nors pavidalu iškils mūsų gyvenimo padangėje. Marija, padėk suprasti, kas Tave išaukštino iki dangaus ir žemės Karalienės“, – sakė ganytojas, užbaigdamas homiliją.
Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas nuoširdžiai padėkojo broliams vyskupams, kunigams, ypač arkivyskupijos dekanatų, kurie patarnavo klausyklose, patarnavusiems Kauno kunigų seminarijos klierikams ir jos Parengiamojo kurso Šiluvoje auklėtiniams, seserims vienuolėms, šeimininkėms, chorams, vargoninkams, zakristijonams, Šiluvos parapijos bendruomenei ir ypač per visas atlaidų dienas jų tvarka ir rimtimi besirūpinusiems 25 jauniesiems savanoriams ir pagrindinei atlaidų organizatorei Vaidai Spangelvičiūtei-Kneižienei, „Marijos radijui“. Ganytojas palinkėjo visiems augti dvasia, kad visų gyvenime būtų daugiau ramybės, meilės, vilties.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
