Arkivyskupijos jaunimas dalyvavo Taizé pasitikėjimo piligrimystės susitikime Rygoje (2014 09 26–28)Fotografijos Marijos Stanulytės
Prasidėjus rudeniui Taizé brolių akys nukrypo į Rytus. Visų pirma – dėl praėjusį savaitgalį (rugsėjo 26–28 d.) Rygoje vykusio susitikimo, į kurį suvažiavo jaunimas iš visų Baltijos šalių ir kaimyninių kraštų kartu pasimelsti ir pabendrauti. Šiuo metu, kai regione tvyro įtampa ir nežinia, šis susitikimas pasitarnavo kaip ženklas, bylojantis apie tai, jog viltis dėl kitokios, geresnės ateities yra labai gyva.
Susitikime dalyvavo apie tūkstantį jaunų piligrimų. Smagu, kad iš Lietuvos buvo net 200 jaunimo. Jono Pauliaus II piligrimų centras taip pat organizavo nemažą grupę piligrimų, kurie grįžę į savo parapijas, bendruomenes ir šeimas dalijasi gautąja patirtimi.
Taip pat mūsų Taizé brolių akys krypsta ir į Prahą, nes ten jau prasideda žiemos susitikimo paruošiamieji darbai. Jono Pauliaus II piligrimų centras jau pradėjo registraciją į šį susitikimą.
Susitikimo dalyvės Ingridos pasidalijimas:
Pasitikėjimo piligrimystė. Tai vienas esminių aspektų, kalbant apie Taizè, tad nenuostabu, kad būtent tai man ir teko išgyventi šiuometiniame Taizè regioniniame susitikime, kuris vyko mūsų kaimyninės šalies sostinėje Rygoje.
Iki šio susitikimo dalyvavau tik dviejuose žiemos susitikimuose, kurie truko savaitę, tad nežinojau, ko tikėtis iš sąlygiškai trumpos piligrimystės – trijų dienų. Visų pirma, turėčiau paminėti, jog labai daug davė šilta piligrimų grupė, keliavusi kartu. Kiekvieno asmens priėmimas su visu, kas esi, iškart duoda širdžiai paskatos gaunama meile dalytis. Dar daugiau – savanoriai, parapijos ir šeimos Rygoje tik dar labiau parodė, ką reiškia bendruomeniškumas, dalijimasis tuo, ką turi. Mane ir mano draugę priėmusi moteris, vardu Inta, iš tikrųjų parodė, kas yra meilė kitam žmogui: turėdama nedaug, vis tiek sutiko priimti dvi nepažįstamas piligrimes iš svečios šalies. Tai man didžiulis liudijimas, kokia iš tikrųjų didelė gali būti žmogaus širdis. Labai daug nuostabių dalykų vyko ir parapijose. Pavyzdžiui mūsiškėje – Šv. Jonos – visi parapijiečiai be galo stengėsi ir svetingumu pranoko bet kokius lūkesčius – nuo nuolatinio rūpesčio piligrimais, iki liudijimų, tobulai vedamų pamaldų ir tokių smulkmenų, kaip arbatos puodelis ir šokoladas tiesiog šiaip sau.
Būtų klaidinga sakyti, kad svetingumas buvo viskas, ką aš išgyvenau, nes viso savaitgalio esmė buvo susitikimas su Kristumi. Pamaldos, kurios du kartus per dieną vyko Šv. Petro bažnyčioje, paliko neišdildomą įspūdį, ne dėl tobulo atlikimo, bet dėl Dvasios. Tad labiausiai džiaugiuosi šiuo susitikimu, nes vėl susitikau Kristų.
