Betliejaus Kūdikio kelias
Dar tebeskamba džiaugsmingas angelų „Gloria“, skelbiantis apie Jėzaus užgimimą, o antroji Kalėdų diena jau atneša skausmingą žinią apie akmenimis užmėtytą diakoną Steponą – vieną iš pirmųjų Jėzaus sekėjų. Pažinęs Kristų, Steponas tapo ištikimu Evangelijos skelbėju ir už tai užsitraukė tautos vadų neapykantą. Nepajėgdami atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kuri kalbėjo Stepono lūpomis, jie išsitempė jį už miesto ir užmušė akmenimis. Mirtinai užmėtomas akmenimis Steponas meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).
Iš tikrųjų neatsitiko kažkas visiškai netikėto. Jėzus buvo perspėjęs savo mokinius, kad jie dėl savo tikėjimo turės pakelti didelių išbandymų: „Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose <...>. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 17–22). Kitą kartą Jėzus kalbėjo: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką!' Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).
Kai šiandien Jėzaus vardu bandome ginti gyvybę, krikščionišką šeimą ar tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kai sakome, kad ratifikuojant Stambulo konvenciją būtų paminta Lietuvos Konstitucijos garantuota tėvų teisė nevaržomai auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kai primename, kad reikia ginti ir negimusio vaiko teises, mus taip pat apmėto akmenimis. Ačiū Dievui, kad tai tik žodžių akmenys, – mes esame vadinami tamsybininkais, atsilikėliais, politikuojančiais klerikalais, bandančiais nurodinėti Seimo nariams, kokius įstatymus galima, o kurių negalima priimti. Kai kas norėtų, kad Bažnyčia, o ypač vyskupai tylėtų panašiai, kaip buvo prievartaujami tylėti komunistinės diktatūros laikais.
Kol Betliejaus Kūdikis guli gyvulių ėdžiose, jis visiems yra priimtinas, – kaipgi galima nemylėti mažo nekalto Kūdikėlio. Tačiau kai tas pats Jėzus paskelbia, kad nuodėmė yra blogis, kurio reikia saugotis, kai primena, kad tai, ką padarome mažiausiam jo broliui, -– jei jo nemylime arba jį nuskriaudžiame, – tai padarome pačiam Dievui, tuomet šį Kūdikį skubama pašalinti. Jis paskelbiamas mitu, pasaka ar religingų žmonių kliedesiu. Sutinkama būti, kuo nori – pagonimi, ateistu ar tik savo tiesą išpažįstančiu liberalu, tik ne krikščioniu. Kadangi Betliejaus Kūdikis ir nuodėmė negali gyventi po vienu stogu, tuomet pradingsta visos tolerancijos, ir mes, sekantieji Jėzumi, esame apšaukiami homofobais, beveik savos valstybės interesų priešininkais. Dar gerai, kad gyvename prie Baltijos jūros, o ne kur nors Artimuose Rytuose. Tenai už krikščionišką tikėjimą žmonės tiesiogiai žudomi.
Antrąją Kalėdų dieną mes minime Paminklinės Kristaus Prisikėlimo šventovės dvi sukaktis: aštuoniasdešimt metų, kai buvo pašventintas jos kertinis akmuo ir pradėtas statyti tautos dėkingumo Dievui už Nepriklausomą Lietuvą paminklas. Antroji sukaktis – prieš dešimt metų ši šventovė užgimė naujam gyvenimui – buvo konsekruota.
Arkivyskupui Juozapui Skvireckui šventinant naujai statomos Prisikėlimo šventovės pamatus, prezidentas A. Smetona kalbėjo: „Prisikėlimo bažnyčia – mūsų tautos laisvės paminklas. Jis ženklina Kryžiaus kelius, kuriais teko eiti tautai ir Bažnyčiai. Lietuvių priespaudos ir nelaisvės neregėjusi jaunoji karta teatsimena, jog laisvėje augti – tai nuolat budėti jos sargyboje.“
Sovietinė valdžia su Kristaus Prisikėlimo bažnyčia pasielgė panašiai, kaip Erodas – su Betliejaus Kūdikiais. Stalino potvarkiu jau pastatyta, tik neįrengta bažnyčia buvo paversta radijo gamykla, o vietoj kryžiaus iškabintas komunistų partiją liaupsinantis šūkis: „Šlovė Sovietų sąjungos komunistų partijai.“
Tačiau tironai ateina ir nueina, o Dievas pasilieka. Sugriuvo sovietinė imperija, Lietuva atgavo laisvę, Bažnyčia nusimetė prievartos pančius ir žmonės išniekintą Prisikėlimo bažnyčią prikėlė naujam gyvenimui. Prikėlė kaip laisvei atgimusios tautos paminklą, kaip mūsų visų dėkingumo Dievui už laisvę ženklą. Prieš dešimtį metų gruodžio 26 d. paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo konsekruota.
Nelengva pasverti, ar prieš karą sunkiau buvo pastatyti Prisikėlimo šventovę, ar po Nepriklausomybės atkūrimo – ją atstatyti. Tikriausiai atstatyti buvo sunkiau, nes reikėjo užgydyti Bažnyčiai padarytas žaizdas ir tik po to imtis sunkaus ir kruopštaus atstatymo darbo. Gerų ir sumanių žmonių pastangomis tas darbas buvo atliktas iki galo, sutvarkant net šventovės aplinką. Pagarba ir dėkingumas visiems, kuo nors prisidėjusiems prie šios šventovės atgimimo.
Ačiū Dievui, kad Kristaus Prisikėlimo šventovė šviečia ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Tačiau šioje vietoje per anksti dėti tašką. Graži šventovė yra tik žmogaus proto ir rankų darbas. Šventovė pateisina savo egzistenciją tik tuomet, kai padeda statyti Dievo šventovę žmonių širdyse. Ar statome ją savo širdyse? Šį klausimą keliu visiems: sau, kunigams, tikintiesiems, o ypač politikams, tautos vadams ir visiems įtakingiems asmenims – ar ne per mažai mylime ir esame atlaidūs, juk Steponas meldėsi ir už savo žudytojus! Ar ne per daug susikoncentruojame tik į ekonomiką ir finansus? Ar ne per daug įsijaučiame į globalizacijos procesus ir ar ne per mažai mąstome, kaip išsaugoti sveiką tautos dvasią?
Šitai sugebėsime padaryti tik tuomet, jei kasdien savo širdyse statysime šventovę Betliejuje gimusiam ir nuodėmę bei mirtį nugalėjusiam Kristui.
