Kovo 6–7 d. Kauno arkivyskupijos Šeimos centre vyko seminaras „Krikščioniškas požiūris į lytiškumą“. Tai jau trečiasis mokymų ciklo sužadėtinių rengėjams seminaras. Jį vedė VDU dėstytoja, Šeimos centrų Lietuvoje įkūrėja ir globėja doc. dr. Nijolė Liobikienė. Penktadienio vakarą iš Kauno arkivyskupijos dekanatų ir parapijų/rektoratų gausiai susirinkusius dalyvius organizatoriai pakvietė į trumpą maldą, o kartu atėjusius vaikus pasitiko vaikų tarnybėlės savanoriai.
N. Liobikienė seminarą pradėjo praktiškomis įžvalgomis apie grupinį darbą ir jo privalumus. Pirmiausia dalyviai aptarė grupės taisykles ir lūkesčius, iškėlė rūpimus klausimus. Taip pat buvo pakviesti prisiminti, kada pirmą kartą ką nors išgirdo apie lytiškumą, ką apie tai kalbėjo tėvai ir ką šia tema girdėjo Bažnyčioje. Po to prelegentė apibūdino lytiškumo sąvoką, žodžių sex ir gender skirtumus. „Lytis nėra socialiai konstruojama. Susitarti galima tik dėl vaidmenų. Turime save priimti kaip lytinę būtybę, priimti ir ugdyti savo lytiškumą, suprasti kitokį“, – kalbėjo N. Liobikienė. Ji pakvietė dalyvius kelti „nepatogius“ klausimus, o vėliau pristatė ir aptarė schemą apie skirtingas asmenybės dalis: emocijas, pojūčius, dvasingumą ir kt. Lektorė atkreipė dėmesį į šiuolaikiniame pasaulyje meilei ir šeimai nepalankų kontekstą. Todėl svarbu atkurti šeimų bendruomenes, kurios sovietmečiu buvo sunaikintos. Tai yra mūsų misija. Išgirsta teorinė medžiaga visus skatino susimąstyti, o nuobodžiauti neleido vaidmenų žaidimai. Iki vėlumos dalyviai dalijosi išgirstomis mintimis ir visai neskubėjo namo.
Šeštadienio rytas prasidėjo „temperatūros matavimu“, t. y. susirinkusieji buvo pakviesti pasidalyti savo džiaugsmais, rūpesčiais, lūkesčiais ir pasiūlymais. Antrąją seminaro dieną N. Liobikienė palietė homoseksualumo temą, taip pat kalbėjo apie skaistumą ir apie tai, kaip galima suvaldyti savo potraukius. „Esminis žmogaus troškimas yra mylėti ir būti mylimam“, – apie tai ir kas atsitinka, kai vaiko pagrindiniai poreikiai nėra patenkinami, lektorė kalbėjo pristatydama „Asmenybės ledkalnį“. Kaip ir pirmąją seminaro dieną, daug dėmesio buvo skirta praktinėms užduotims, vaidmenų žaidimams ir iškylantiems klausimams.
Keletas dalyvių atsiliepimų:
„Dinamiški, gražūs pranešimai, gal greičiau pokalbiai. Smagu klausyti paprasto, iš didelės širdies ir patyrimo sklindančio žodžio, kuris taiko lyg skalpelis į kasdienybės pūlinius.“
„Patiko tiek turinys, tiek metodai. Labai praturtino žinias, kaip galima vesti grupes, mokymus. Labai tiko linksmos istorijos, iliustracijos. Tikrai didelis žinių bagažas. Nuostabiai išlaikyta ramybė ir atsakymų turėjimas į kiekvieną klausimą. Labai informatyvu, paremta faktais.“
„Daugiau vaizdinės medžiagos. Viena kryptimi susodinti žmones, kad būtų kalbama viena kryptimi dėl geresnio girdimumo.“
„Patiko paskaitos forma, „lengvumas“, paprastumas, nors tema labai plati ir sudėtinga. Gal galėtų būti labiau konkretizuojama informacija mūsų pasiruošimui.“
„Džiaugiuosi, kad galėjau atnaujinti žinias, įgytas studijų metu. Pabaigoje užsiėmimų jautėsi didelis nuovargis, todėl informaciją buvo sunkiau įsisavinti.“
„Patiko išsamus ir gilus požiūris į žmogų, patiko, kad buvo kalbama pavyzdžiais. Atradau tezių, kaip pagrįsti Bažnyčios pozicijas“.
Šį seminarą parėmė Vokietijos katalikų akcija Renovabis ir privatus Vokietijos fondas.
