Širdyje įrašytas meilės įstatymas
Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. <...> įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 31–33).
Pranašas Jeremijas matė, kaip jo tauta dažnai sulaužydavo Dievo įstatymą, todėl Viešpaties vardu ragino žmones ant Sinajaus kalno paskelbtą įstatymą įrašyti savo širdyse. Tik tuomet bus sudaryta tikroji sandora su Dievu, tik tuomet išsipildys Dievo troškimas: „Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“
Dievo žodis gavėnios metu ragina kiekvieną iš mūsų, kurie sekame Kristų, atnaujinti savo ryšį su Dievu ir pasiryžimą eiti Jo rodomu keliu.
Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kaip vienas Įstatymo mokytojas klausė Jėzų: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme? Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 36–40). Štai šitą meilės įstatymą turime įsirašyti į savo širdis. Tai gavėnios uždavinys kiekvienam iš mūsų.
Iš ko atpažįstama, kad žmogaus širdyje yra įrašytas meilės įstatymas? Kartą iš Graikijos atvykę žydai norėjo pamatyti Jėzų. Jiems buvo smalsu pamatyti ir išgirsti, ką kalba Galilėjos Mokytojas, apie kurio mokymą ir stebuklus plačiai sklido kalbos. Jėzus neapreiškė jiems savo dieviškos galios, bet kalbėjo apie žemėn kritusį ir apmirusį kviečio grūdą: „Iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Akivaizdu, kad Jėzus pirmiausia save palygino su žemėn kritusiu ir apmirusiu kviečio grūdu. Tai meilės kelias, kuriuo Jėzus eis iki mirties ant kryžiaus. Šis kelias veda į pergalę: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).
Štai paties Jėzaus atsakymas į klausimą, ar mūsų širdyse yra įrašytas meilės įstatymas. Jis įrašytas, jei išdrįstame prisiimti kviečio grūdo likimą, jei išdrįstame šiame gyvenime mylėti ne tik save, bet ir kitus. Tikra meilė visuomet reikalauja tam tikro mirimo sau ir savęs dalijimo, dovanojimo kitiems. Dėl to viešojo gyvenimo metu Jėzus ne tik mokė, bet ir gydė žmonių negales. Jis nuolat buvo tarp pačių silpniausių žmonių. Jis tiek pavargdavo, kad net audros metu miegojo valtyje, o Jo meilės kulminacija buvo mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.
Šiandien daugiausia kalbama ne apie meilę, bet apie savimeilę. Internete pilna straipsnių, garbinančių kūniškumą. Nuolat kalbama tik apie seksualines patirtis. Įrodinėjama, kaip reguliuoti santuokinį ir nesantuokinį gyvenimą, kad nebūtų vaikų arba kad mažiau jų būtų; net įtikinėjama, kad labai gera gyventi, kai vaikų išvis nėra, nes tuomet galima mėgautis laisve. Kūno kultas yra tapęs mūsų amžiaus stabmeldyste, iš kurios išauga patys tragiškiausi vaisiai. Tūkstančiai vaikų užpildo vaikų namus, nes jie neturi juos mylinčių tėvų. Ten, kur prarandamas suvokimas, kas yra tikroji meilė, tautos pradeda išmirti. Apie tai kalba tiesiog skandalinga Europos tautų demografija. Akivaizdžiai matome išsipildančius Jėzaus žodžius: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12, 25). Visos mūsų dienų bėdos prasideda nuo to, kad žmonės bijo apmirusio kviečio grūdo likimo. Jie nori būti laimingi, mylėdami ne kitus, bet tik save.
Švęsdami pirmąjį Kristaus kančios sekmadienį, bandome susitelkti į tai, ką dėl mūsų padarė Jėzus. Jis prisiėmė žemėn kritusio kviečio grūdo likimą ir parodė meilę iki galo. Jėzaus kančios akivaizdoje pabandykime suprasti tikrosios meilės gelmę, pabandykime ją įrašyti į savo širdis, – tik šitai padarę galėsime džiaugsmingai švęsti Velykas, nes mumyse išsipildys pranašo Jeremijo žodžiai: „Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33).
