Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Krizmos šv. Mišiose arkikatedroje bazilikoje (2015 04 02)
Paskelbta: 2015-04-04 08:30:03

Gerosios naujienos nešėjai

Didžiojo ketvirtadienio Mišių Dievo žodis pristato pranašą Izaiją ir Jėzų Kristų. Pranašas Izaijas Dievo Dvasios įkvėptas kalba tremtyje esančiai savo tautai. Ką buvo galima įsivaizduoti blogiausio, tai buvo nutikę šiai tautai: Jeruzalė išgriauta, jos gyventojai išžudyti, likusieji ištremti į Babiloniją. Žmones, netekusius Tėvynės ir Jeruzalės šventovės, slėgė liūdesys, kuriam nesimatė galo. Šioje dvasinėje tamsoje pranašas Izaijas skelbia gerą žinią, jog ateina Viešpaties malonės metai, kai kalėjimo durys bus atidarytos, kai belaisviai bus išvaduoti, kai gedulas pavirs džiaugsmu ir su tauta bus sudaryta amžina sandora (plg. Iz 61, 1–6).

Tikriausiai ano meto vargdieniams buvo sunku patikėti, kad visa tai taps tikrove. Turbūt panašiai būtų sunku patikėti, jei kas nors mums praneštų gerą žinią, jog ateis metas, kai Lietuvoje viešpataus teisingumas, kai visuotinai bus gerbiamas žmogus, kai nebus korupcijos ir niekas nesikėsins į mūsų saugumą. Bet tai, ką pranašas Izaijas kalbėjo, tikrai įvyko: tauta sugrįžo iš nelaisvės ir Jeruzalės šventovė buvo atstatyta.

Šiandien Dievo žodis pristato kitą asmenį – Jėzų, kuris ką tik minėtus pranašo Izaijo žodžius skaito savo miestelio sinagogoje. Kaip evangelistas Lukas pastebi, „visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį (Jėzų)“ (Lk 4, 20). Visi smalsiai laukė, ką pasakys jų gerai pažįstamas vyras, dailidės Juozapo ir Marijos sūnus, jau spėjęs pagarsėti Galilėjoje savo kalbomis ir darbais. Jėzus užvėręs knygą pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Žydai klausėsi Jėzaus žodžių, bet jais netikėjo ir dėl šio netikėjimo Jėzus savo tėviškėje nepadarė jokio stebuklo. Jėzus nebuvo fokusininkas ar koks magas, atėjęs kažkuo nustebinti žmonių. Jis buvo gerosios Dievo naujienos nešėjas, tačiau šiai naujienai priimti yra reikalingas tikėjimas, ir šito tikėjimo Nazareto žmonės neturėjo. Skaudžiausia šio pasakojimo apie Jėzaus apsilankymą Nazarete detalė – kad žmonės nusivylė Jėzumi ir net norėjo nustumti jį nuo pakriūtės. Savo elgesiu jie pasakė: Jėzau, tu mums nesi reikalingas. Kaip baisu, kai žmogus Dievui pasako: tu man nesi reikalingas!

Ar ne panašiai pasielgia daugelis žmonių? Jie iškeičia Jėzų į daiktus, pinigus, pramogas, seksą. Jie pasako: Jėzau, tu nesi reikalingas mūsų šeimose, nes mes be tavęs norime planuoti, kaip gyvensime – susituokę ar kaip partneriai, priimdami gyvybę ar ją paleisdami kraujo puta. Jėzau, netrukdyk mums jaunystės dienose, nes mes norime niekieno neribojamos laisvės. Jėzau, tu nereikalingas mūsų politiniame gyvenime, nes mes norime susikurti savo tvarką, kuri tarnautų mūsų įgeidžiams. Jėzau, tu nereikalingas mūsų kultūriniame gyvenime, nes mes norime net bjaurastį laikyti menu.

Jėzus atėjo į saviškių tarpą, kaip Dievo meilės pasiuntinys, nešantis pačią reikalingiausią žinią: tik Dievas gali išvaduoti žmogų iš to kalėjimo, į kurį jį įstumia jo nuodėmės. Tik Dievas gali sutraukyti grandines, kurios sukausto žmogaus protą ir širdį. Ir šis Dievas yra pasiruošęs išlaisvinti kiekvieną žmogų, tik reikia šito panorėti.

Didįjį ketvirtadienį mes dėkojame Dievui už kunigystės dovaną. Neatsitiktinai šios dienos Mišias koncelebruoja labai didelis kunigų būrys. Jie atvyko drauge su visa Dievo tauta padėkoti už kunigystės dovaną. Kaip Senajame Testamente Dievas siųsdavo pranašus priminti žmonėms sandoros su Dievu būtinumą, taip dabar Dievas per Bažnyčią siunčia savo kunigus, kad jie atliktų pranašų misiją, kad budintų žmones nesusitaikyti su juos pavergiančia nuodėme, o kai per silpnumą patenka į nuodėmės nelaisvę, kad galėtų išlieti Dievo gailestingumą ir sutaikinti juos su Dievu.

Dėl to ir mūsų kunigams taikomi pranašo Izaijo žodžiai: „Jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES kunigais, – sakys jums į akis: „Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 6).

Ačiū jums, broliai kunigai, kurie su meile tarnaujate Dievo tautai. Dėkoju visiems, kurie nepavargdami, nesavanaudiškai ir uoliai dalijatės su tikinčiaisiais Dievu žodžiu ir sakramentų teikiamomis malonėmis. Ačiū, kad neužmirštate pačių silpniausių savo bendruomenės narių, į kuriuos popiežius Pranciškus nuolat kreipia mūsų dėmesį.

Tačiau kunigai nėra kažkokie antžmogiai; jie tokie pat silpni ir Dievo pagalbos reikalingi žmonės. Padėkime savo malda, kad mūsų kunigai būtų tikri Dievo ir žmonių tarnai, kurie su šv. kun. Jonu Bosko galėtų pasakyti: „Duok man, Viešpatie, žmonių sielas, o visa kita pasiimk!“ Užtarkime savo malda tuos kunigus, kurie dėl žmogiško silpnumo kartais suklysta ir kenčia, kaip ir visi nuodėmės paliesti žmonės. Užtarkime maldoje tuos, kurie palieka kunigo misiją.

Didžiojo ketvirtadienio liturgija primena pačią brangiausią Dievo meilės dovaną – Eucharistiją. Mes negalėtume išvysti Dievo veido ir išlikti gyvi, todėl Dievas surado būdą apsigyventi mūsų tarpe ir kalbėti mums ne tik Šventojo Rašto žodžiais, bet ir stiprinti mus savo Kūno ir Kraujo sakramentu, kad nepavargtume tikėjimo kelionėje.

Viešpatie, padėk mums, silpniems, su gyvu tikėjimu švęsti Mišias ir iš jų gauti palaimingų Dievo malonės vaisių. Viešpatie, padėk visiems tikintiesiems vertai ir su didžiausia pagarba dalyvauti Mišiose, adoruoti ir maitintis Eucharistija.

 

Ganytojo žodis

Noriu pasiūlyti visiems iš naujo atrasti, kaip gražu melstis Rožinio malda namie. Galima tai daryti drauge arba vienam; nuspręskite pagal situaciją, įvertindami abi galimybes. Tačiau kiekvienu atveju yra viena paslaptis, kaip tai padaryti: paprastumas.

iš popiežiaus PRANCIŠKAUS laiško tikintiesiems gegužės mėnesį

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune