Balandžio 22 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje vyko kunigų nuolatinio ugdymo konferencija. Arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas pakvietė kunigus susipažinti su LVK gairėmis vaikų ir jaunimo sakramentinei katechezei, o šios konferencijos tikslą apibrėžė kaip pastangas sustiprinti arkivyskupijoje evangelizacinę misiją ypač parapijų sielovadoje: kaip šiandien parapijoms įmanoma tapti evangelizuojančiomis ir atviromis, kaip patraukti į Bažnyčią pakrikštytuosius, bet ne praktikuojančius katalikus.
Šias aktualijas kunigams pristatė du konferencijos svečiai. Lietuvos katechetikos centras (LKC) direktorius kun. Rimantas Gudlinkis supažindino su LKC veikla bei pristatė LVK patvirtintas Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos sakramentams gaires (šiemet išleistas atskira knygele). O Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro (KAKC) vadovas dr. Artūras Lukaševičius pristatė praktines įžvalgas, kodėl ir kokiais būdais siektina, kad sielovadinė veikla parapijose taptų evangelizuojanti.
LKC veiklą pristatęs kun. R. Gudlinkis minėjo, jog pastaruosius trejus metus šiai LVK institucijai, be religinio ugdymo, pavesta ir katechezė. Religinio ugdymo srityje LKC rūpinasi tikybos mokytojų (jų Lietuvoje yra 1042, o tikybą lanko 60 proc. moksleivių) kvalifikacija, mokymo programų bei priemonių atnaujinimu, ieško juos galinčių rengti specialistų, organizuoja vyskupijų Katechetikos centrų vadovų (LKC Tarybos) posėdžius. Palyginti naujoje – katechezės srityje koordinuoja darbo grupės (iš visų vyskupijų atstovų) veiklą, siekia atnaujinti parapinės katechezės programas pagal LVK gaires (prie katechezės programų rengimo, kaip minėta, labiausiai prisideda Vilniaus ir Kauno arkivyskupijos bei Panevėžio vyskupija).
Pristatydamas minėtas Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gaires, LKC direktorius atkreipė dėmesį į sakramentinės katechezės tikslus: tai padėti besirengiantiems vaikams ir jaunuoliams atrasti ryšį su gyvuoju Kristumi, įeiti į Bažnyčios bendruomenę, atskleisti jiems pagrindinius tikėjimo dalykus, ugdyti maldos gyvenimą ir kt. Pabrėžta, jog pagrindinis šiuolaikinės katechezės metodas – tai mokyti ir skatinti dalytis tikėjimo patirtimi (daugiau asmeniško bendravimo, dėl to ribojamas grupių skaičius, stengiantis, kad jos būtų kuo mažesnės), tikėjimo tiesas atskleisti laipsniškai, sieti mokymą su artimo meilės darbais. Be pirminių svarbių priemonių – Šventojo Rašto, katekizmo, minėti maldynai, kuriuos turėdami jauni žmonės geriau įsitraukia į liturgijos šventimą. Už sakramentinę katechezę tiesiogiai yra atsakingas pats vyskupas ir jo įgalioti kunigai, tačiau yra ir bendra visos parapijos bendruomenės atsakomybė: priimti, padėti, melstis. Katechetai turėtų būti brandaus tikėjimo, gebėti bendrauti su vaikais (kitų šalių patirtimi, didesnį poveikį nuoširdžiu bendravimu kartais padaro su jais dirbantys ir kitų sričių specialistai), būtina rūpintis tinkamu jų atlygiu.
Be kita, minėta siekiamybė, kad visoje Lietuvoje paskutinį rugsėjo sekmadienį būtų pradėti katechezės metai, parapijos bendruomenei meldžiantis už pradedančius rengtis sakramentams; tėvų katechezė turėtų vykti lygiagrečiai su vaikų rengimu, ir tai duoda pastebimus vaisius. Kunigai pakviesti jautriai spręsti pasirengimo įvertinimą, kad vaikai nejaustų baimės, atsižvelgti į individualius gebėjimus, troškimą, be to, kad vaikai ir jaunimas, priėmę sakramentus, ir toliau rastų ką veikti parapijose: savanoriauti, giedoti ir t. t. Gairėmis, kaip minėjo kun. R. Gudlinkis, siekiama suvienodinti rengimo sakramentams tvarką Lietuvoje, tačiau kai ką sprendžia vyskupijų ordinarai (pvz., tvirtina naudojamas programas). LKC direktorius drąsino kunigus ir katechezės srityje labiau pasitikėti Dvasios veikimu, būti Dievo įrankiais patraukiant prie Jo jaunus žmones.
„Bažnyčiai nėra kito kelio, kaip tik evangelizacija“, – sakė KAKC vadovas dr. Artūras Lukaševičius, pradėdamas pranešimą ir atkreipdamas dėmesį, jog šią mintį parsivežė iš Naujosios evangelizacijos konferencijos Romoje (kur sausį dalyvavo kartu su LVK Švietimo komisijos pirmininku Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku ir vyskupu Kęstučiu Kėvalu). Kas skatina taip mąstyti ir kaip šią mintį „nuleisti“ į parapijas, kurios šiandien turėtų neatidėliodamos imtis evangelizuojančios sielovados, nukreiptos į pakrikštytus, bet nepraktikuojančius ar visai tikėjimui abejingus?
Pasak A. Lukaševičiaus, patikimos statistikos duomenimis, 87 proc. pakrikštytų katalikų nepraktikuoja tikėjimo. Sekmadienio Mišiose dalyvauja 13 proc., didesnė dalis miestuose (Vilniuje 20 proc., Kaune 15). Tačiau, kaip minėjo KAKC ir Katechumenato programos vadovas bei VDU KTF dėstytojas, tie 87 proc. nėra praradę domėjimosi tikėjimu (pvz., pastebima, kad juo sąmoningai vis labiau domisi techninio išsilavinimo vyrai; be to, ir nepraktikuojantys užduoda rimtų ir teisėtų religinių klausimų). Kur gauti atsakymus? Ar užtenka tik pakvietimo į Mišias, kurios tokiu atveju gali atrodyti tik senovinis, tradicinis ritualas? Taigi klausimas ir kunigams – kaip pasiekti tuos 87 proc. nepraktikuojančiųjų?
Kol žmogus iš tikrųjų krikščioniškojo tikėjimo centre – Eucharistijoje – susitinka su Kristumi, pasak A. Lukaševičiaus, turi nukeliauti ilgą proto ir širdies kelionę. Tai ilgas sielos vedimas (sielo-vada). Kad sakramentai duotų vaisių, reikia tinkamo pasirengimo. Tai procesas, ir jis, pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, apima evangelizavimą, atsivertimą, įtikėjimą, katechizavimą (plg. KBK 113, 1072).
A. Lukaševičius vėliau pateikė praktinę schemą, kaip įgyvendinti evangelizaciją trims pagrindinėms žmonių grupėms, kurioms reikia skirtingos sielovados. Tai: 1) abejingieji; 2) susidomėjusieji ir įtikėjusieji; 3) tikintieji. Pirmiesiems reikia misijinės, kerigminės žinios (apie asmeniškai kiekvienam skirtą Dievo meilę ir išgelbėjimą per Jėzaus Kristaus Asmenį); antriesiems – katechezės (tikėjimo žinių ir jo šventimo, krikščioniškos moralės, maldos gyvenimo pagrindų); tretiesiems – nuolatinės pastoracinės veiklos parapijoje. Šiandien Lietuvoje žmones dar ateina į parapijas prašyti sakramentų, tad labai svarbu juos tada užkalbinti; reikia kviesti ir kitomis iniciatyvomis (užkalbinant gatvėje, pakviečiant į renginius). Pakviestiems ir atėjusiems turi būti skelbiama kerigminė žinia. Tam, kaip minėjo A. Lukaševičius, puikiai pasitarnauja ilgalaikiai, kelių susitikimų ALFA, Katechumenato kursai, „Atgaivink“ programa ir kitos priemonės. Jas užbaigusius kviečiama įsitraukti į parapijoje veikiančias bendruomenes ir grupes (maldos, Šventojo Rašto, jaunimo, šeimų, charizmines ar kt.).
Kunigų konferencijos svečias asmeniškai paliudijo, kokį džiaugsmą jam, kaip katechetui, teikia kasmet po Katechumenato Krikštą priimantys žmonės. Labai svarbu, kad tokie žmonės ir visi atrastų parapijas kaip dvasinius namus, tarsi dvasios oazes tolesnėje savo tikėjimo kelionėje. A. Lukaševičius ragino kunigus drąsiau naudotis turimomis, sėkmingai veikiančiomis programomis, kviesti į jas žmones; ieškoti galinčių parapijose dirbti žmonių (ypač Kaune, turinčiam VDU KTF, jų netrūksta), užtikrino Katechetikos centro pagalbą, o atsakydamas į kunigų klausimus kvietė daryti visa, kas tik galima, padėti vieni kitiems, palaikyti vieni kitų pasitikėjimą, kad tai gali būti veiksminga.
Dėkodamas konferencijos svečiams vyskupas Kęstutis Kėvalas taip pat drąsino kunigus nebijoti išbandyti nauja, stengtis ir ypač eiti prie žmonių širdimi. Pastangos, kaip rodo jau vykusios parapijų Atsinaujinimo dienos, visada daugiau ar mažiau pasiteisina (ateidavo po 100–200 žmonių; į jas pakviesti rasta išradingų, paveikių būdų – nuo pašto pranešimų iki skelbimų-kvietimų prie parduotuvių).
Užbaigdamas konferenciją Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ taip pat padėkojo pranešėjams, ragino brolius kunigus įveikti pagundą nieko nedaryti, kai tai atrodo sunku, ar neduoda vaisių tuoj pat. Tai nebūtų geras kunigiškojo tarnavimo pavyzdys.
Kunigų konferencija užbaigta „Viešpaties angelo“ malda ir pietumis kurijoje. Kitas kunigų susirinkimas vyks gegužės 27 dieną.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
