Įsakymas mylėti
Paskutinę savo gyvenimo valandą su mokiniais valgydamas vakarienę Jėzus kalbėjo apie meilės būtinumą: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17).
Šeštąjį Velykų sekmadienį Dievo žodis mus kviečia dar kartą pamąstyti apie meilės įsakymą ir apie tai, kaip mes vykdome jį savo kasdienybėje, nes nuo to priklausys, koks bus mūsų gyvenimas žemėje ir amžinybėje.
Kalbėdami apie meilę, pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra meilė ir kur jos nėra, nes šito nepadarę nežinosime, apie ką kalbame. Žmonės dažnai sakomam žodžiui suteikia skirtingą turinį. Sovietiniais laikais buvo kalbama apie sąžinės laisvę, bet ta laisvė buvo suprantama ne kaip teisė turėti savo įsitikinimus, pavyzdžiui, būti tikinčiu žmogumi, bet kaip teisė būti ateistu. Panašiai ir žodžiui „meilė“ galima suteikti klaidingą turinį meilę prilyginant tik seksualinei aistrai.
Tikra meilė neturi nieko bendro su žmogaus egoizmu, nes ji yra savęs dovanojimas kitam. Tikrai myli tik tas, kuris dėl vieno ar daugelio žmonių pajėgia daug ko išsižadėti. Mylėdami galime kitiems dovanoti pinigų, daiktų, savo laiką, rūpestį, sveikatą, net gyvybę. Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (15, 13). Draugais Jėzus vadino savo mokinius: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (15, 15).
Ar tikrai esame Jėzaus draugai, o gal tik jais vadinamės? Vadintis Jėzaus draugu dar nereiškia juo būti. Tikri Jėzaus draugai esame tuomet, kai darome tai, ko jis mokė ir ką jis darė. Jėzus aiškiai yra pasakęs: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (15, 14). O ką gi jis įsakė? „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu“ (15, 12) – greitai po šių žodžių Jėzus už savo draugus paaukojo gyvybę .
Dievo žodis nuolat skatina mus mylėti taip, kaip Jėzus mylėjo. Krikščionybė yra meilės religija, nes jos pamatas yra meilė. Apaštalas Jonas viename savo laiške tvirtina: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 7–8). Šie apaštalo žodžiai atskleidžia, kokiu keliu mes galime artėti prie Dievo. Tai meilės kelias. Šioje vietoje gerai įsidėmėkime: vien ribotu žmogaus protu begalinio Dievo pažinti neįmanoma. Kadangi Dievas yra meilė, jis visiškai atsiskleidžia žmogui tik tuomet, kai šis myli ir iš meilės daro kitiems gera. Kur nėra meilės, ten negali būti ir gilaus tikėjimo į Dievą.
Jeigu taip nutiktų, kad žmogaus gyvenime pradingtų meilė, tai būtų pats tragiškiausias momentas, nes tai reikštų, kad iš jo akiračio ir širdies dingo ir Dievas. Žmonių visuomenė, kurioje įsigali egoizmas, savimeilė, kurioje nuvertinamas ir nemylimas žmogus, savo esme yra tragiška, nes ji netekusi kertinio akmens – meilę nešančio Dievo.
Kas nutinka žmonių visuomenėje be Jėzaus paskelbto meilės įsakymo, akivaizdžiai iliustruoja žurnalo Charlie Hebdo istorija. Žurnalas, deklaruodamas, kad gina žodžio laisvę, spausdindavo Švč. Trejybę, pranašą Mahometą, popiežių ir religinius simbolius šlykščiai išjuokiančias karikatūras. Keršydami už savo pranašo išjuokimą, islamistai prieš žurnalo redakciją surengė kruviną antpuolį ir nužudė dešimt jos darbuotojų. Apgailėtina, kad kai kurie žodžio laisvės gynėjai Europoje ir Amerikoje iki šiolei nenori suvokti, jog nevalia tyčiotis iš žmogaus religinių įsitikinimų ir juos išreiškiančių ženklų, nes tuomet tyčiojamasi iš paties žmogaus. Deja, kai užmirštamas meilės įsakymas, paprastai užmirštama ir pagarba žmogui, o visuomenė pasmerkiama klaidžiojimams ir didžiausiems praradimams.
Šventasis Raštas, Kristaus kryžius ir Eucharistija kalba apie didelę Dievo meilę žmogui. Evangelija Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais pasakoja apie Dievo Sūnaus meilę žmogui, meilę, nuvedusią Jėzų ne tik į Betliejų, bet ir į Golgotą. Kryžius be žodžių skelbia, kad Dievas yra mylintis, atleidžiantis ir mus gelbstintis. Eucharistija, kurią švenčiame ir kuria maitinamės, skelbia Dievo meilę, suradusią būdą likti su mumis ir stiprinti mus meilės kelyje.
Dėkokime Dievui, jei vykdome jo duotą meilės įsakymą ir nuolat budėkime, prisimindami: tiek esu arti Dievo ir tiek esu geras krikščionis, kiek mano gyvenime yra tikros meilės.
