Keturių dienų jaunimo piligrimystė pėsčiomis iš Jonavos į Šiluvą (2015 05 21–24)Fotografijos Ievos Nekrošiūtės
Gegužės 21–24 dieną vyko Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos jau 6 metus organizuojamas piligriminis žygis į Šiluvą. Kaip ir kiekvienais metais, Sutvirtinimo sakramentą besirengiantys priimti jaunuoliai kartu su juos lydinčiais savanoriais išsiruošė į 4 dienų ėjimo, bendrystės ir maldos vienybės žygį.
Gegužės 21-osios rytą Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje susirinkę jaunuoliai draugiškai šnekučiavosi, apžiūrinėdami vienas kito kuprines, pilni energijos su nekantrumu laukė pradžios, kaip įprasta, dar iki galo nesuprasdami, į kokią kelionę leidžiasi. Kartu išsiruošė ir parapijos klebonas dekanas kun. Audrius Mikitiukas, ir buvęs parapijos vikaras kun. Žilvinas Zinkevičius, tiesa, galėjęs piligrimus lydėti tik pirmąją dieną. Trumpai pristatomos pagrindinės taisyklės, bendra malda, ir klebonas suteikia palaiminimą piligrimams.
Žygis prasidėjo. Kolona, susidedanti iš daugiau nei 40 žygio iššūkio nepabūgusių žmonių, pajudėjo iš šventoriaus. Priekyje nešamas kryžius, kuris buvo it kelrodis visame kelyje, Lietuvos Trispalvė, JAUPRA ir Vatikano vėliavos, kurios visos kelionės metu keliauja vis kito piligrimo rankose.
Pirmieji metrai, kilometras ir... paliekame Jonavą, vis labiau suprasdami, kad prieš akis – keturios dienos ir kiek daugiau nei 100 kilometrų. Pirmosios žygio valandos pakilios, nepaisydami prasidėjusio lietaus, visi kantriai ir ritmingai žygiuoja.
Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, kai leidiesi į kelią su pasitikėjimu, kad žmonės pamaitins, suteiks nakvynę, duos vandens. Maistu pasirūpinti prireikė po kelių valandų ėjimo. Visi pasiskirstę po du iškeliavo pas žmones su prašymu dėl Dievo meilės pasidalyti turimu maistu. Išties prireikia nuolankumo prašyti, nes visada yra lengviau duoti, nei iš ko nors imti. Vieniems maisto davė, kitiems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedavė, tačiau mes, einantys šį kelią, malda palydime kiekvieną sutiktą žmogų.
Būna, kad žmonės nesupranta, kodėl einantys nepasiima maisto, tačiau šis žygis buvo skirtas pasitikėjimui ir bendrystei – ne tik einantiems, bet ir pakelyje gyvenantiems žmonėms. Šie susitikimai su žmonėmis labai svarbūs, jie mus sugrąžina į vienybės pajautimą, į suvokimą, kad šiame gyvenime esame vieni nuo kitų priklausomi ir vieni kitiems reikalingi. Taip pat pastebime, kad šios susitikimo akimirkos mums padeda patirti ir pajausti gailestingumo prasmę.
Galime tik pasidžiaugti, kad visos kelionės metu gerų žmonių dėka buvome pamaitinti. Štai atvykusius į Labūnavą mus pasitiko klebonas kun. Skaidrius Kandratavičius, apnakvindino Labūnavos mokyklos sporto salėje. Kartu šventėme Eucharistiją, vėliau bendruomenės moterys vaišino bulvių plokštainiu. Pirmosios dienos vakare jautėme nuovargį, skaičiavome pritrintas pūsles ir su jomis „kovojome“.
Antroji diena prasidėjo nuo bendrų pusryčių. Palaiminę draugiškai sutikusią Labūnavos bendruomenę, iškeliavome prie Nevėžio upės, kur iš anksto suorganizuota valtimi kėlėmės į kitą upės pusę, karvių bandos išmintais takais pasiekėme kelią ir vėl ritmingai leidomės juo pirmyn.
Angiriuose mus priėmė kaimo bendruomenės nariai. Vaišino skaniais sumuštiniais, kompotu, kvietė pailsėti namų sodelyje. Kartu su susirinkusia bendruomene giedojome gegužinės maldas, ir šis laikas mus ypač suvienijo. Gera buvo stebėti susirinkusią bendruomenę, kuri turi sukaupusi ilgametę gyvenimo patirtį, ir mus, savo gyvenimo kelionėje dar tik pradedančius įsibėgėti asmenis, kartu panirusius bendroje maldoje.
Vakarop atkeliavome į Pajieslį, kur mūsų laukė atvykę jonaviečiai ir Pajieslio bendruomenės nariai. Iš karto keliavome į bažnyčią švęsti šv. Mišių. Po to pamažu slinkome į bendruomenės namus bendrai vakarienei. Vėl miegojome sporto salėje, dalis jaunimo išėjo į Pajieslį ieškoti nakvynės pas žmones. Pajieslio miestelis ne pirmus metus priima keliaujančius piligrimus iš Jonavos. Piligrimai su šypsena veide prisimena geradarius ir jaukius namus, suteikusius prieglobstį, šilumą ir minkštą lovą...
Trečiąją dieną pradėjome malda bažnyčioje ir vėl leidomės į kelią. Kiek pailsėjome Paliepių bažnyčios šventoriuje. Ten, dar turintys jėgų, pašoko įvairių šokių. Ir kas galėtų pagalvoti, kad trečią ėjimo dieną įmanoma šokti? Telieka pakviesti į žygį kitais metais, kad patys įsitikintumėte!
Toliau keliavome per laukus, iš tolo matydami Betygalos, mūsų klebono kun. Audriaus gimtojo miestelio, bažnyčios bokštus. Betygaloje mus sutikęs ūkininkas vaišino skaniais blynais su uogiene, vėliau trumpai atsikvėpėme bažnyčios šventoriuje, kaip įprasta apžiūrėdami savo kojas, kurios nenuilstamai mina kilometrą po kilometro. Paskui vėl leidomės į tolesnę kelionę klebono vaikystės takais, praeidami net keletą upelių, žengdami žingsnis po žingsnio vis artyn Šiluvos, šiuos žingsnius lydėdami bendra malda.
Trečiosios dienos vakare atvykome į sodybą prie Dubysos, tarp Betygalos ir Kaulakių. Ten sutikome piligrimus iš Kauno, kurie atkeliavo baidarėmis. Džiaugėmės susitikimu, draugiškai valgėme, netgi kartu žaidėme gaudynes ir po trijų dienų ėjimo tikrai nebuvome lengvai pagaunami. Vėliau kartu dalyvavome Sutaikinimo pamaldose, turėjome galimybę priimti užtarimo maldą, atlikti išpažintį, o visa sujungė šv. Mišios, kurias aukojo kun. Aldonas Gudaitis SJ. Vakarą vainikavo bendras šlovinimas. Jau sutemus grįžome į palapines, džiaugiamės, kad jas spėjome pastatyti iki prasidedant lietui. Po kietų grindų žemė atrodė kiek minkštesnė.
Paskutinės dienos rytas išaušo saulėtas, piligrimai net be žadinimo patys rinkose prie laužo, kur grojo gitara ir dainavo. Pamažu suprasdami, kad liko paskutiniai šios dienos kilometrai, leidomės į kelią. Akstinuose vėl pajutome žmonių gerumą ir dalijimosi džiaugsmą, gavome maisto būtent tiek, kiek pajėgėme suvalgyti. Supratome, kad kelyje puikybė dingsta – mėgaujiesi maistu, kuris sudėtas tiesiog ant grindinio, išmoksti prašyti ir džiaugiesi gavęs, neliūdi, jei žmonės neturi, kuo pasidalyti, bet prašai jiems malonės, dalijiesi su kolegomis, atneši jo labiau pavargusiems. Su malda kilome vėl į kelią, suprasdami, kad malda tikrai jungia, nes per visą laiką visi ėjome drauge, bendru ritmu – maldos ritmu.
Tikriausiai neįmanoma žodžiais nusakyti, ką jaučia žmogus po keturių dienų ir visų nueitų kilometrų, kai pamato Šiluvą, kai žengia jos gatvėmis, iš širdies traukdamas giesmę, matydamas susirinkusius artimuosius, jau laukiančius ir nekantraujančius, kai dingsta visas nuovargis, visas skausmas, kai pasimiršta visas kelio sunkumas ir viduje lieka tik džiaugsmas ir ramybė. Tai reikia patirti, išgyventi. Tad telieka skaitančius dar kartą pakviesti į piligrimystės džiaugsmą.
Tvirtai nužingsniavę iki Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčios, mėgaujamės apkabinimų jūra ir sveikinimo šūksniais, padėkojame Dievui už kelionę ir laimingi leidžiamės į pasiruošimą vakaro šv. Mišioms. Nepaprastai dėkojame Jono Pauliaus II piligrimų namams ir sesei Onutei Šarakauskaitei SJE, kuri priėmė mus visus.
Vakare rinkomės į šv. Mišias, kurias aukojo vyskupas Kęstutis Kėvalas, klebonas kun. Audrius Mikitiukas ir kun. Artūras Kazlauskas. Gera buvo stebėti pilną piligrimų, jų artimųjų, parapijiečių Šiluvos baziliką. Šventėme Bažnyčios gimtadienį – Sekmines, taip pat mūsų žygeivių ir atvykusių parapijiečių Sutvirtinimo sakramentą.
Dėkojame Dievui už šią patirtį, už globą, už apsaugą. Esame dėkingi kiekvienam kelyje sutiktam žmogui, kiekvienam, kuris mums padėjo ar palydėjo žvilgsniu. Tariame ačiū ir Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos kolektyvui, kuris organizavo šią kelionę, nuolat mus lydėjo, atvykdavo pas mus. Tariame ačiū savanoriams, kurie ne pirmus metus drąsiai leidžiasi į šį kelią ir savo pavyzdžiu bei globa yra pastiprinimas sutvirtinamiesiems. Ačiū tariame ir kiekvienam keliu ėjusiam, kiekvienas žmogus buvo šiame kelyje reikalingas.
Keletas kelio įžvalgų:
Nepaisant, kaip žmogus esi pats pavargęs, eidamas pro šalį ir matydamas labiau pavargusį, stengiesi jam padėti. Nepaisant to, kad pačiam šalta, stengiesi kitą sušildyti. Nepaisant to, kad pačiam skauda – stengiesi kitą paguosti. Ir šiose situacijose atsiskleidžia bendrystės grožis ir tai, kaip žmogui reikia kito žmogaus.
Tik ėjimas. Tai juk ir yra tikėjimas. Visas gyvenimas yra kelionė, kurioje svarbiausia eiti, nesustoti, turėti tikslą ir kryptį, tas pats ir kelyje. Mes visada ėjome paskui kryžių. Sekėme Jį.
Kelyje būna visko – skausmo, džiaugsmo, liūdesio, linksmumo, nuovargio, atradimų, tačiau svarbiausia viską išgyventi bendrai, nepamiršti šalia esančių, būti bendruomenėje.
Einant keliu suvoki, kad reikia ne bandyti įveikti kelią, bet išmokti jame būti, prisitaikyti prie kelio, jo dulkių, jo akmenukų, jo nelygumų, tiesiog kaip ir gyvenime reikia ne bandyti jį nugyventi, o iš tiesų gyventi ir džiaugtis kiekviena dovanota akimirka.
Būdamas kelyje, susigyveni su šalia einančiais žmonėmis ir sustojus, net neskaičiuojant, bet žvelgiant į visus jauti, ar kažko trūksta ar ne, tiesiog šie žmonės tampa ėjimo dalimi. Per šias dienas visi susigyvena vieni su kitais, dingsta ribos, atsiranda bendrystės, padrąsinantys žvilgsniai, šildančios šypsenos, noro padėti kupini žodžiai. Gyva, judanti, tikėjimą liudijanti bendruomenė.
Nepaaiškinamu būdu atsiranda greitėjantis ėjimo tempas, kai šalia atsiranda žmogus, kuris užtikrintai žengia. Kelyje ne kartą išbandyta, kad eiti drauge yra daug lengviau – tada tarsi viskas dalijasi.
Nuolat kovojant su pūslėmis ilgainiui piligrimus greičiau atpažįsti iš padų, nei iš veido.
Žaidimas „Kontaktas“ – užmegzti kontaktą su šalia esančiais taip, kad kiti nesuprastų. Ir kokių gi tų kontaktų nebūta, atrasta galybė bendrystei vienų su kitais!
Mes žinome, kad dar ilgai ši patirtis liks mūsų atmintyje. Jau pirmadienio ryte buvo taip keista niekur neiti. Mes nuolat grįšime prie kelio, prie minčių apie ėjimą, prie prisiminimų apie tai, kaip mums sekėsi išbūti kelyje, prie naujų suvokimų, bet sykiu suprasdami, kad visa kelionė buvo laiminama ir ji nesibaigia. Mes savo gyvenimuose toliau keliaujame, sekame paskui, ir čia svarbiausia – nepamiršti, jog šiame kelyje esame ne vieni, aplink mus yra žmonės ir mums reikia vieniems kitų. O šiame procese svarbiausia – TIKėjimas.
Žygeivė Milita Žičkutė, Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapija
