Balandžio 7-ąją, Pasaulinę sveikatos dieną neonatologė, LSMU MA Neonatologijos klinikos vadovė doc. Eglė Markūnienė skaitė viešą paskaitą ir vedė diskusiją tema „Gyvybės stebuklas. Perinatalinė psichologija“. Civilizuotas pasaulis žino – gyvybę reikia saugoti ir mylėti. Kūdikiu reikia rūpintis nuo pat akimirkos, kai jis išvysta pasaulį. O iki to? Doc. E. Markūnienė iš patirties ir mokslo studijų žino, kad rūpintis žmogumi reikia pradėti gerokai anksčiau, nei jis išvysta pasaulį.
Doc. E. Markūnienė kalbėjo apie lytiškumą, anatominius, chemijos ypatumus, nesutiko su kartais pasitaikančiais sociologų teiginiais, kad lytis – socialiai apspręstas reikalas. „Negi tam tikro amžiaus sulaukusio žmogaus klausime, kokią lytį jis nori turėti, kokią įrašyti į pasą? O kaip su hormonais? Estrogenas, testeronas? O chromosomos?“ – stebėjosi docentė, lyg lytiškumas būtų koks partinis ar specialybės pasirinkimas.
Docentė sakė, kad vos tik sužinojus apie nėštumą ir pagalvojus: „kaip ne laiku, gal nereikia, geriau pasidarysiu abortą“ – kūdikiui jau užsifiksuoja, kad jis yra nelaukiamas, nemylimas. Tai palieka pėdsakus žmogaus psichologijoje, nusėda į emocinę atmintį, į pasąmonę.
Psichologai šiandien pripažįsta, kad 100 proc. pacientų, atėjusių pas juos bet kokiu klausimu, yra patyrę vienokią ar kitokią traumą perinataliniu laikotarpiu – dar mamos įsčiose. Spręsdami šiuos klausimus psichologai naudoja regresinius metodus.
„Atsiskleidžia netikėčiausi dalykai. Žmonės papasakoja, kas atsitiko su tėvais, kas įvyko, ką jie išgyveno, ypač mama, kai šie jo laukėsi, – pasakojo doc. E. Markūnienė. – Patyrus smurtą – fizinį ar psichologinį – įprasta slėpti nuo vaikų, neigti, kad tai buvo. Vyksta psichologinė gynyba. Pritaikius regresinius metodus, buvęs kūdikis, dabar – jau brandus žmogus, papasakoja, kiek buvo užpuolikų, kokioj vietoj tai įvyko ir t. t.“
„Kaip tai viskas vyksta – kol kas yra paslaptis. Ir ne tik mokslui, – sakė doc. E. Markūnienė. – Motinos įsčiose kūdikį veikia, pasiekia ne tik garsas ir šviesa.“
Doc. E. Markūnienė kalbėjo ir apie augančius kūdikių, vaikų namuose. „Jų sutrikusi raida susijusi tikrai ne su kilme iš tam tikrų socialinių sluoksnių, apie juos negalime sakyti: pragerti, prarūkyti, ko iš jų norėt? Pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius formuojasi žmogaus ryšys su aplinka, su šeima, – kalbėjo doc. E. Markūnienė, lygindama smegenis vaikučio, kuris buvo paliktas, bet paskui paimtas įtėvių į šeimą, su smegenimis vaikų, augančių šeimoje ir valdiškoje įstaigoje. – Norint, kad žmogus neturėtų problemų bendraujant, kuriant šeimą ir gyvendamas joje – jis turi augti šeimoje. Jokie vaikų, kūdikių namai to neatstos, nors ten gal ir šilčiau, ir skaniau. Geriau murzinas ir nedavalgęs, bet su tėvais.“
Doc. E. Markūnienė kalbėjo, kad vaikutis yra aktyvus dalyvis savo atėjimo į šį pasaulį procese, kad reikia ruoštis ne tik kūdikio atėjimui, bet ir jo laukimui.
„Išgyvens ne patys stipriausieji, o tie, kas buvo labiausiai mylimi“, – sakė doc. E. Markūnienė, kalbėdama apie šiandienos ir ateities naujagimius.
Paskaitoje dalyvauti kvietė Lietuvos krikščionių medikų bendrijos studentai ir Kauno akademinė sielovada.
