Kauno arkivyskupo metropolito Liongino VIRBALO homilija ingreso iškilmėse (2015 07 11)
Jūsų Eminencija,
Jūsų Ekscelencija Apaštališkasis Nuncijau,
garbingieji Vyskupai,
seseriškų Bažnyčių Ganytojai,
mielieji kunigai, vienuolės ir vienuoliai,
Jūsų Ekscelencija Prezidente, civilinės valdžios atstovai,
brangūs broliai ir seserys Kristuje.
Dievas nuolat rūpinasi savo žmonėmis, Jis pats gano savo Bažnyčią, saugo ir veda ją per laikų kaitą, pašaukdamas laikinus ganytojus ir jiems patikėdamas savo meilės rūpestį. Popiežiaus Pranciškaus skyrimu atvykstu į šią garbingą Kauno arkivyskupiją kaip naujas jos ganytojas. Dveji metai Panevėžio vyskupijoje buvo tik gera pradžia, leidusi pažinti vyskupo tarnystės galimybes ir sunkumus. Dabar vėl turėsiu pradėti naują etapą. Šį skyrimą priimu pasitikėdamas Dievu, kuris šaukia būti ne ten, kur pats pasirenki ar norėtum, bet ten, kur Jis siunčia.
Bažnyčia, kaip ir Evangelija, nėra mano ar mūsų – ją gavome kaip brangų tikėjimo lobį. Šiuo tikėjimu norime ir privalome dalytis. Jėzus turi ką pasakyti ir kuo praturtinti kiekvienos, taip pat ir mūsų, epochos žmogų. Kaip neprisiminti popiežiaus Benedikto XVI susižavėjimo: „Nieko nėra gražiau, kaip būti pasiektam, nustebintam Evangelijos, Kristaus. Nieko nėra gražiau, kaip pažinti Jį ir kitiems perteikti bičiulystę su Juo... Kas Kristų įsileidžia į savo gyvenimą, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas gyvenimą padaro laisvą, gražų ir didį.“
Kiekvieno žmogaus laimės, prasmės, savęs pažinimo, gyvenimo pilnatvės troškimas trapiame ir pažeidžiamame pasaulyje nėra tuščias, jis randa atliepą Kristaus mums perduotoje išgelbėjimo žinioje. Šio troškimo nepasotins daugėjantys, bet labai netvarūs ir greitai atsibostantys pasiūlymai. Bažnyčia, skelbdama Kristaus Evangeliją, išsako gal kartais nepatogią, tačiau būtiną ir tvirtą pagrindą žmogui teikiančią tiesą.
Kviečiu ir kviesiu pažinti Kristų, patirti Evangelijos džiaugsmą, pajusti Bažnyčios bendrystę. Visų mūsų pastangų – kunigų tarnystės, vienuolių atsidavimo, pasauliečių įsitraukimo ir gyvenimo liudijimo, visų institucijų, bendruomenių, iniciatyvų – tikslas yra ne kas kita, kaip Kristus. Tiesa, kad mūsų laikais Evangelijos priėmimas jau nėra savaime suprantamas, bet džiugina tai, kad jis darosi vis labiau asmeniškas, o Bažnyčios nariais tampa apsisprendę žmonės. Nuolat besikeičiančiame pasaulyje turėsime ieškoti naujų kelių prabilti į žmonių širdis ir perduoti jiems Jėzaus žinią.
Bažnyčia yra išganymo sakramentas ne išrinktiesiems, privilegijuotiesiems ar šventiesiems, bet erdvė, kurioje Dievo gailestingumas atsiskleidžia visai žmonijai. Kaip norėtųsi, kad ji visada būtų ta užeiga, į kurią gailestingasis samarietis gali atgabenti sužeistą žmogų (plg. Lk 10, 30–37). Pasak šv. Augustino, krikščionių pareiga – būti tokios užeigos priimančiaisiais (Sermo 179/A). O popiežius Pranciškus nuolat kviečia pasiekti ir tuos, kurie pasaulyje yra palikti dėmesio, atjautos, galimybių, vilties paribiuose. Dievas neturi posūnių ir podukrų – dovanai išliejama jo meilė pasiekia visus, kaip ir saulės šviesa.
Mielieji kunigai, vienuolės ir vienuoliai, brangūs tikintieji. Gerai žinau, kad jūsų visų pasiaukojamo triūso dėka Kauno arkivyskupijoje nuveikti dideli darbai. Mes visi kartu esame Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė. Kiekvienas turime nepakeičiamą ir nepakartojamą Kristaus pašaukimą. Sieksiu, kad būdami vienos – Kristaus – dvasios, visi jaustume bendrystę ir užsidegimą skelbti Jo Evangeliją.
Liepos 11-ąją minime šv. Benediktą – abatą, Vakarų vienuolių tėvą, Europos globėją, kuris nepaliauja žavėti savo drąsia ištikimybe Kristui, giliu žmogaus dvasios pažinimu ir genialiu kultūrinio bei socialinio atnaujinimo darbu. Savo mokiniams parašytoje vienuolinėje Reguloje jis nurodė labai paprastą esminę užduotį: branginti Kristų labiau už viską. Tuo ir pats gyveno. Kaip tik todėl daugybė vienuolynų visoje Europoje bėgant amžiams galėjo duoti reikšmingą ne tik krikščioniško tikėjimo, bet ir kultūros, mokslo, švietimo impulsą, be kurio mūsų žemynas būtų neįsivaizduojamas.
Garsus benediktiniškas šūkis ora et labora – „melskis ir dirbk“, atskleidžia žmogų ne tik kaip fizinę, bet ir dvasinę būtybę. Puikiai žinome jo antrąją dalį: labora, t. y. darbą. Svarbu, kad visi galėtume dirbti, kad darbas padėtų išsiskleisti mūsų kūrybiškumui, o uždarbis leistų gyventi oriai. Tegul tokio darbo užsienyje ieškoję Lietuvos žmonės randa jį savo Tėvynėje ir keičia bei gražina ją savo pastangomis.
Bet žmogus nėra vien darbininkas ir gamybininkas. Malda jį veda į daug platesnę erdvę, pakelia akis ir širdį link Dievo. Popiežius Pranciškus neseniai priminė: „Jokia krikščionių bendruomenė negali eiti pirmyn be ištvermingos maldos. Malda yra susitikimas su Dievu, kuris niekada neapgauna, kuris ištikimas savo Žodžiui ir niekada nepalieka savo vaikų. Maldoje tikintysis išreiškia savo tikėjimą, pasitikėjimą, o Dievas parodo savo artumą.“ Kurkime savo ateitį, labiau už viską brangindami Kristų ir gerbdami kiekvieną žmogų kaip mylimą Dievo vaiką, turintį nesunaikinamą vertę. Tegul mūsų žmogiškosios pastangos visuomet bus paremtos nuoširdžiu pasitikėjimu Dievo artumu ir Jo pagalba.
Ši diena reikšminga Kauno arkivyskupijai ir man asmeniškai. Dėkoju, kad esate čia, kad palaikote savo malda.
Noriu išreikšti ypatingą padėką arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Jūs, Ekscelencija, savo atsidavimu Kristui įkvėpėte ne vieną Lietuvos ir kitų šalių kataliką. Būdamas Kauno arkivyskupijos Ganytojas, sumaniai ir išmintingai ją vedėte. Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi šioje arkikatedroje mane įšventinote kunigu. Dabar perimu iš Jūsų ganytojišką rūpestį, prašydamas lydėti savo malda ir ateityje su visais aktyviai dalytis išmintimi bei sielovados patirtimi.
Dėkoju Apaštališkajam Nuncijui, jungiančiam mus su Šventuoju Tėvu. Jo pašventintas palijus, kurį uždėjote, vienija mane, o kartu ir visas Kauno metropolijos Bažnyčias su šv. Petro įpėdiniu ir tarpusavyje.
Nuoširdus ačiū broliams vyskupams – ypač kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, suteikusiam man vyskupo šventimus. Man ir toliau reikės visų jūsų palaikymo, patarimo ir pavyzdžio būti tokiu ganytoju, kokio nori Viešpats.
Dėkoju Lietuvos Prezidentei, Kauno merui ir visiems čia esantiems savivaldybių merams, kultūros ir mokslo sričių atstovams. Bažnyčia įvairiai stengiasi padėti atskiriems piliečiams ir visuomenei savo ypatingu įnašu, paremtu krikščioniška išmintimi, evangeliniu teisingumu ir meile. Mūsų pastangos ne prieštarauja ir ne trukdo vienos kitoms, o savitai prisideda, prie laisvės, saugumo, teisingumo ir taikos kūrimo. Laimės bus tiek, kiek laimingas jausis kiekvienas žmogus, šalis klestės taip, kaip seksis kiekvienam iš mūsų. Grandinė stiprinama padedant silpniausiai grandžiai, todėl be dėmesio ir rūpesčio mažiausiais mes visi negalėsime jaustis ir būti stiprūs.
Pasinaudosiu gražiu vieno vokiečių vyskupo priminimu. Kaip žinome, diakonas reiškia tą, kuris tarnauja. Seniau vyskupas po iškilmingu arnotu apsivilkdavo lengvą dalmatiką, tai yra diakono „tarnystės drabužį“, turėjusį priminti, kad vyskupas visada pasilieka tarnas. Būti vyskupu – ne privilegija ar apdovanojimas, bet tarnystė jums. Liturginis paprotys pasikeitė, bet esmė išliko. Būdamas vyskupas, nesu, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, jūsų tikėjimo viešpats, o tik jūsų džiaugsmo talkininkas (plg. 2 Kor 1, 24). Šiandien nuoširdžiai meldžiu, kad man tai pavyktų, ir prašau Jūsų visų: melskite už mane, kad sugebėčiau dėl jūsų būti vyskupu, kuris moko maldos melsdamasis, skelbia tikėjimą tikėdamas, liudija – gyvendamas (plg. popiežiaus Pranciškaus homilija, 2015 06 29).
Šiluvoje gerbiamai Mergelei Marijai, Bažnyčios Motinai, šv. Jonui Krikštytojui, šv. Kazimierui ir palaimintajam Jurgiui patikiu savo vyskupišką tarnystę Kauno arkivyskupijoje, pradėdamas ją vardan Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
