Be kaltės kaltieji
Pranašas Jeremijas kvietė į Babiloną ištremtus tautiečius nepasiduoti nevilčiai, bet statyti namus, veisti sodus, kurti šeimas, gimdyti vaikus ir Dievo vardu žadėjo, kad iš visų tremties vietų jie bus sugrąžinti į Tėvynę (plg. Jer 29, 4–5).
Mūsų tremtiniams šių pranašo žodžių tikriausiai niekas nepasakė, bet juos tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu tikrai įkvėpė nepasiduoti nevilčiai. Sunkiausiomis sąlygomis jie niekieno neraginami elgėsi taip, kaip pranašas Jeremijas ragino elgtis izraelitus: „Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu. Kai manęs ieškosite, mane rasite <...> ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą“ (Jer 29, 12–14). Ir jūs sugrįžote iš lagerių, iš Sibiro tolių, iš Altajaus ir Kazachstano, iš Jakutijos ir nuo Arkties ledynų. Ne tik sugrįžote, bet Dievas leido pamatyti laisvą Lietuvą.
Susirinkę prie Dubysos dėkojame Dievui, kad leido sugrįžti į Tėvynę tremtiniams ir politiniams kaliniams, meldžiamės už negrįžusius ir dalijamės savo arba tėvų bei senelių prisiminimais, ką jie išgyveno, ištremti už Uralo. Klausaisi pasakojimų, ką iškentėjo mūsų tremtiniai, ir beveik sunku patikėti, kiek daug gali pakelti žmogus, kai jį stiprina Dievo malonė ir viltis sugrįžti pas savuosius.
„Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviai plačiuose Sibiro toliuose aptinka laiko ir žmonių baigiamus sunaikinti tremtinių kapus. Daugybės kapų niekas nesuras ir niekas nepastatys ant jų kryžių. Tūkstančiai lietuvių taip ir liko gulėti iki paskutinio teismo dienos tremties žemėje.
Nelaimės užgriuvo, kai Molotovo-Ribentropo paktas atrišo Stalinui rankas. Kad greičiau ir sėkmingiau pavergtų okupuotas valstybes, Stalino emisarai sudarinėjo sąrašus žmonių, kuriuos reikia ištremti į Sibirą. Šiems žmonėms nereikėjo teismo, nes nebuvo už ką jų teisti. Jie tiesiog pavadinti liaudies priešais, nes buvo ne girtuokliai, bet darbštūs kaimų ir miestų gyventojai. Jų tremtys į atšiaurius kraštus likusiems Lietuvoje turėjo įvaryti baimės nesipriešinti pavergėjams ar net kolaboruoti, tikintis išvengti tremtinių likimo.
1941 m. tremtis paskatino Lietuvos vyrus su ginklu priešintis okupantui. Daugelis mūsų vyrų mąstė, kam mirti Sibire nuo šalčio ir bado, geriau mirti ginant Tėvynę.
Pokariu viena po kitos buvo skaudžios tremtys ir taip Lietuva neteko geriausių savo vaikų, kurie buvo pasmerkti nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms; daugelis jų liko gulėti Sibiro žemėje.
Šių Lietuvos istorijos puslapių nevalia užmiršti kaip Šventojo Rašto ir ne dėl to, kad kam nors puoselėtume neapykantą, bet kad iš tremtinių, partizanų ir politinių kalinių pasimokytume, kaip reikia mylėti Lietuvą ir branginti tikėjimą, ir kad suprastume kai kurias tiesas, gyvybiškais svarbias ir dabarčiai.
Mūsų tremtiniams ir politiniam skaliniams labai sunkiose sąlygose išlikti padėjo tikėjimas ir viltis sugrįžti. Jeigu jie nebūtų turėję tikėjimo ir vilties, daugelis būtų palūžę.
Panašaus tikėjimo ir vilties reikia ir mūsų dienomis. Įsikibus į Dievo ranką galima pakelti net labai skaudžius gyvenimo smūgius, o likus be šios atramos galima palūžti ir dėl menkniekių.
Suprantama, kad paviršutiniškas ir miglotas tikėjimas į Dievą vargu ar gali būti tuo išsigelbėjimo inkaru, juo labiau jei su Dievu nepalaikoma maldos bendrystė. Mūsų tremtiniai palaikė su Dievu maldos santykį. Negana to, mūsų tremtiniai jautėsi ne vieniši, bet priklausantys tautos ir Bažnyčios bendruomenei. Iš lagerių paleisti kunigai lankydavo tremtinius ir stiprino juos Dievo žodžiu ir Eucharistija.
Mūsų dienomis yra labai pavojingo individualizmo, kai žmogus su savo rūpesčiais ir bėdomis lieka vienas, kai šalia jo nėra tikėjimo brolių ir seserų, į kuriuos galėtų atsiremti. Šiuo atžvilgiu labai brangus sekmadienio šventimas, kai Mišių metu esame ne tik Dievo artumoje, bet ir drauge vieni su kitais. Labai brangios visos progos, panašios į šį tremtinių, partizanų ir politinių kalinių sąskrydį prie Dubysos.
Juk šiandien turime aibes rūpesčių ir dažnai matome negailestingai daužomą laisvos Lietuvos laivelį. Ne vienas išgyvena, jog Tėvynė jam nėra motina ir pasirenka laisvanorišką tremtį. Kokia didelė atsakomybė visų, nuo kurių priklauso Lietuvos žmonių ateitis, daryti viską, kad geros valios tautiečiai jaustų saugumą ir galėtų padoriai gyventi.
Ne mažiau mūsų dienomis pavojingas yra dvasinių dalykų nuvertinimas, už viską aukščiau iškeliant medžiaginę gerovę. Beveik visų skaudulių, kuriuos šiandien pastebime Lietuvoje, ar tai būtų socialinė atskirtis, ar alkoholizmas, ar šeimos instituto nevertinimas, šaknys yra tiesiog pagoniškame materijos garbinime, atmetant Dievo tikrovę. Jūs, tremtiniai, esate geriausi liudytojai, kad žmogaus gyvenime brangiausia ne dideli turtai, bet didelis tikėjimas ir didelė meilė.
Kol gyvename šioje žemiškoje tikrovėje, mes visi esame lyg tremtiniai, besiilgintys amžinosios Tėvynės. Labai svarbu niekuomet nepasiduoti nevilčiai ir nedejuoti, bet, kaip mokė pranašas Jeremijas, statyti namus, veisti sodus, kurti šeimas ir neabejoti –Dievas parves į Tėvynę.
