Meilė nuo kryžiaus
Ant kryžiaus ryškiausiai suspindi Jėzaus meilė. Prikaltos prie kryžiaus medžio Jėzaus rankos ir kojos, ietimi perverta širdis be žodžių patvirtina tiesą, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Jėzus mus myli, tačiau didysis klausimas, kaip jį myli žmonės? Kaip į Dievo meilę atsiliepiu aš pats?
Jėzaus kančios istorijoje sutinkame skirtingų likimų žmones – nuo Motinos Marijos iki Judo, išdavusio savo Mokytoją, Piloto, ištarusio mirties nuosprendį: „Ibis ad crucem – Eisi ant kryžiaus“, ir Petro, apverkusio savo silpnybės valandą. Dievo meilė kaip saulė švietė ir apgaubė juos visus, bet kaip skirtingai šie žmonės ją priėmė. Kai kurie meilę net atmetė.
Be jokios abejonės, pati liūdniausia figūra Kristaus kančios istorijoje yra Judas Iskarijotas. Apaštalas Jonas, aprašydamas Jėzaus suėmimo Alyvų kalne sceną, pamini, kad kareivius ir fariziejų tarnus, atėjusius suimti Jėzaus, atvedė ne koks nors plėšikas Barabas, bet Kristaus mokinys Judas. Evangelistas rašo: Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų (Jn 18, 5) Kas nulėmė šį žingsnį?
Jėzus neišskyrė Judo iš kitų mokinių tarpo; priešingai – jam buvo patikėtos atsakingos pareigos saugoti apaštalų kasą. Vadinasi, juo buvo pasitikėta. Jis drauge su kitais mokiniais sėdėjo prie Paskutinės vakarienės stalo ir Jėzus nuplovė Judui kojas. Tačiau Judas Mokytojo meilę iškeitė į niekingus sidabrinius pinigus. Nuėjęs pas aukštuosius kunigus jis taip ir paklausė: Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu? (Mt 26, 15). Judui buvo pasiūlyta vergo kaina – trisdešimt sidabrinių, ir to užteko, kad išduotų tą, su kuriuo trejus metus keliavo Galilėjos keliais ir patyrė daug meilės.
Kokia baisi ši tamsybės valanda, kai žmogus tampa tarsi neregys. Ši tamsybės valanda pražudė ne vieną Judą. Šiandien dėl tų nešvarių sidabrinių Lietuva skandinama alkoholyje ir narkotikuose, klesti kontrabanda, valdžios žmonės tarnauja ne visiems, o dažnai tik turtingiausiems ir įtakingiausiems. Trisdešimt sidabrinių kasmet pražudo dešimtis tūkstančių negimusių kūdikių; dėl jų klesti prostitucija, kontraceptikų verslas, manipuliuojama embrionais. Tamsa, kuri gaubia nūdienos pasaulį ir Lietuvą, dažniausiai kyla iš tų Judo sidabrinių.
Didžiausia Judo nelaimė buvo net ne išdavystė, bet nenoras, negebėjimas padarius nusikaltimą nusižeminti ir apverkti įvykdytą sunkią nuodėmę. Nelaimė, kad Judas leido savo širdyje sunykti meilei. Kitas mokinys, Petras, taip pat suklupo – net tris kartus išsigynė savo Mokytojo. Jis bailiai bėgo nuo kančios, bet greitai susigriebė ir apverkė savo kaltę. Evangelistas pažymi: Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko (Mt 26, 75). Jeigu Judas būtų sugebėjęs šitai padaryti, apie jį Jėzus nebūtų pasakęs: Geriau būtų buvę tam žmogui negimti (Mt 26, 24).
Kiek žmonių šiandien leidžia savo širdyse sunykti Dievo ir žmonių meilei? Negalime ir mes, tikintieji, fariziejiškai pasakyti: mes ne tokie, kaip tie, kurie abejingi Dievui ir žmonių reikalams. Deja, ir mes dažnai stokojame meilės Dievui ir žmonėms, todėl Judo nuopuolį ir žūtį reikia maldoje apmąstyti ir pasidaryti reikiamas išvadas – nieko nėra tragiškesnio už meilės praradimą.
Ne mažiau pamokantis yra Romos vietininko Poncijaus Piloto pavyzdys. Šiam aukštam valdžios pareigūnui buvo nesvetimas teisingumo suvokimas. Jis matė, kad Jėzus nekaltas, net bandė išgelbėti jį ir viešai žmonėms paskelbė: Aš nerandu jame jokios kaltės. Jis išvedė prieš minią plėšiką Barabą ir naiviai tikėjosi, kad gal minia pasirinks ne Galilėjos Mokytoją, bet šį piktadarį. Deja, sukurstyti žmonės šaukė: Ant kryžiaus jį! (Jn 19, 15).
Kuo paaiškinti Piloto silpnumą? Kodėl jis nusileido minios reikalavimui? Galbūt buvo bailys – despotai dažnai būna bailiai ir dreba dėl savo gyvybės. Bet didžiausią Piloto bėdą išryškina jo pokalbis su Kristumi. Kai Jėzus pasakė: Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso (Jn 18, 37), tuomet Pilotas jo paklausė: O kas yra tiesa? (18, 38) Šis Piloto klausimas atskleidžia jo dvasinę būseną: jis neskiria tiesos nuo melo, šviesos nuo tamsos, dorybės nuo niekšybės. Juk tai mūsų dienų moralinis reliatyvizmas, kai tiesa dažnai laikoma tik tai, kas neša naudą. Kai kiekvienas mano galįs turėti savo tiesą, o amžinosios tiesos nebemato ir nenori matyti.
Šiandien, žvelgdami į Kristaus kryžių, kiekvienas pabandykime atsakyti į du svarbius klausimus: ar puoselėju savo širdyje meilę ir ar branginu dieviškąją tiesą, kurią esu paveldėjęs ir kurią daugelis bando iškeisti į kitas jam patogesnes tiesas?
Arkivysk. S. Tamkevičius
