„Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ (plg. Jn 13, 34)
Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, pradedame švęsti Velykų Tridienį, giliausią Dievo meilės ir žmogaus išgelbėjimo slėpinį. Tai kartu giliausia žmogaus gyvenimo ir mirties, prasmės ir beprasmybės, dieviško šventumo ir demoniškos niekšybės drama.
Šį vakarą Didžiojo ketvirtadienio liturgija švenčiame Viešpaties vakarienę. Prieš savo kančią ir mirtį Viešpats Jėzus dar kartą subūrė apie save mokinius, norėdamas jiems duoti paskutinius pamokymus ir paliudyti meilę iki galo. Prisimename tris, tarpusavyje glaudžiai susijusias Jėzaus dovanas, kurias Paskutinės vakarienės metu davė Bažnyčiai, – Eucharistiją, kunigystę, naują artimo meilės įsakymą.
Pirmajame skaitinyje Dievo žodis mus perkelia į Paschos vakarienę, kuri ženklina Izraelio bendruomenės išėjimą iš Egipto vergijos. Viešpaties perėjimas – tai pats svarbiausias, išlaisvinantis įvykis hebrajų istorijoje, kurį kasmet švenčiant primenamas išvaduojantis ir gelbstintis Dievo veikimas.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius mums pateikia Kristaus Paschos, Velykų vakarienės, pasakojimą ir prasmę: „Viešpats Jėzus, tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“
Evangelija pasakoja apie Viešpaties atsisveikinimo, Velykų vakarienę, kuria Jėzus pradeda kančios kelionę ir kuri yra giliausia Dievo meilės žmogui išraiška. Regimas šitos meilės ženklas – Jėzus nuplauna mokiniams kojas: „Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, .. Jėzus ima mazgoto mokiniams kojas...“
Taip Viešpats prieina prie Simono Petro. Mokinio, kurį nusprendė padaryti savo Bažnyčios pamatu, kuriam vėliau, po Prisikėlimo, suteiks dangaus karalystės raktus ir kuris tą pačią naktį, dar gaidžiams nepragydus, savo mylimą Mokytoją išduos...
Petras nenori sutikti, kad Viešpats plautų jam kojas. Tai labai gili tiesa apie žmogaus ir Dievo susitikimą. Tai žmogaus prigimčiai sunkiausiai įtikimas Dievo veiksmas. Kaip gali Dievo meilė taip nusižeminti dėl žmogaus, kaip gali Dievas taip mylėti žmogų?
Tai kartu atskleidžia giliai žmogaus prigimtyje užslėptą viltį išsigelbėti pačiam, be neįtikėtinos Dievo meilės. Tai didžiausia žmogaus pagunda. Visi nesėkmingi bandymai nugalėti blogį, pagerinti pasaulį, išspręsti svarbiausias žmogaus problemas yra kilę iš netikėjimo Dievo meile, nepagrįstos vilties.
Kristus Petrą išvaduoja iš šitos tuščios vilties: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi.“ Jei tavęs neišgelbėsiu savo meile...
Dėl savo artimo ryšio su Golgotos kryžiaus auka Eucharistija yra ne tik liturginis veiksmas, bet visų pirma egzistencinė paties Kristaus auka dėl žmonijos išganymo.
Prieš Jėzaus akis – kryžiaus kelias. Tamsos galybių siautėjimo naktis.
Judas pasišalins iš Paskutinės vakarienės kambario ir skubės išduoti. Už 30 sidabrinių... Didžiausios baimės sukrėstas, kančios akivaizdoje prakaituos krauju ir budins miegančius mokinius, ragindamas melstis ir budėti, kad nepatektų į pagundą... Kaip Gerasis Ganytojas ant savo pečių jis neš ne tiek medžio kryžių, kiek visą žmoniją, tą pražuvusią avelę, kurios atėjo ieškoti ir parsinešti į Tėvo namus. Kalvarijos kalnas, didžiausia bet kokios niekšybės ir egzekucijos vieta, Išganytojo aukos dėka taps užtarimo ir atleidimo kalnu, begalinio Dievo Gailestingumo vieta. Ten jis mels Tėvą atleidimo tiems, kurie jį prikalė ir suteiks didžiausią malonę vienam nusikaltėliui, drauge prikaltam prie kryžiaus.
Po jo kryžiumi stovės tik vienas mokinys, Motina Marija ir kelios verkiančios moterys... Visų žmonių, visų žmonijos kartų skausmas pereis per Jėzaus širdį. Patyręs visišką apleidimą, paskutiniu žodžiu Jėzus kreipsis į savo dangiškąjį Tėvą, kuriam visuomet pakluso ir kurio valią vykdyti buvo didžiausias troškimas ir vienintelis džiaugsmas: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Tada, kada atrodys, jog blogis Jėzaus mirtimi pasiekė pergalę ir kad nėra jokios vilties, Tėvas savo mylimąjį Sūnų prikels.
Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, meile nuplovęs ir mūsų kojas, Viešpats Jėzus pakviečia mus prie Velykų vakarienės stalo, pakviečia visuomet būti jo kryžiaus aukos ir Prisikėlimo įvykio dalyviais.
Priimdami Viešpaties kvietimą švęsti Eucharistiją, mes kartu apsisprendžiame juo pasitikėti ir likti ištikimi visą gyvenimą. Priimame kvietimą tikėti Dievo meile ir jo galybe, tikėti Dievo gailestingumu, pasitikėti visada, net ir tuomet, kada atrodys, jog nėra jokios vilties. Priimame jo teikiamą mums galią, malonę sekti paskui kryžių, tvirtai tikėti matant Viešpatį mirusį ir su tikėjimo viltimi laukti Velykų ryto.
Amen.
