Balandžio 17 d., Verbų sekmadienį, Kaune vyko Katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ ir Kauno Šeimos centrų bendradarbių surengta Atsinaujinimo diena. Ja paminėta Pasaulinė gyvybės diena, švenčiama paskutinį balandžio sekmadienį ir šiemet sutapusi su Kristaus Prisikėlimo švente.
„Atsinaujinimo dienos proga jūs gvildenote labai svarbias temas – gyvybės ir gyvenimo klausimus. Šie klausimai yra ypač aktualūs šiandien, kai gyvybė vertinama mažiau už emocinius malonumus, o gyvenimo kokybė dažnai matuojama pinigais ir galia. Jūsų apmąstytos temos gražiai įsilieja į Didžiosios savaitės liturginę erdvę“, – sakė savo pamoksle (žr. visą tekstą) arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vadovavęs Eucharistijos liturgijai užbaigiant Atsinaujinimo dieną.
Renginio tema buvo aptarta dviejose priešpietinėse konferencijose, darbo grupėse po pietų. Rytinės konferencijos prasidėjo drauge pašlovinus Viešpatį su „Gyvųjų akmenų“ nariais ir paprašius Šventosios Dvasios įkvėpimo dviem pranešėjams: Šv. Jono bendruomenės priorui t. Jonui Emanueliui ir Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojui Virgilijui Rudzinskui.
„Dievas jūsų tautai suteikė nepaprastą dovaną – gailestingąjį Jėzų“, – sakė t. Jonas Emanuelis, pradėdamas pirmąją konferenciją „Gyvybės Evangelija Jėzaus žinios šerdyje“ ir primindamas, kad šie Dievo Gailestingumo metai suteikti tam, kad pasaulis ir mūsų tauta atrastų gailestingosios Jėzaus širdies turtus – „tas gyvųjų vandenų upes, kurios trykšta iš jo širdies“, t. y. Šventąją Dvasią.
Savo žodyje jonitų prioras ir kvietė pasigilinti, kaip Dievas teikia gyvybę per Šventąją Dvasią, kaip Jėzus myli šeimas ir nori jas laiminti. „Bažnyčia taip pat myli šeimas, nes jos yra meilės, gyvybės vieta ir puikus Švč. Trejybės paveikslas“, – sakė t. Jonas Emanuelis. Jis kalbėjo apie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės ir šviesos gyvenimą – mes, pasirengę šioje žemėje, jį gyvensime vėliau, kai vienybėje kontempliuosime Dievą. Pasak tėvo jonito, „Švč. Trejybėje viskas yra gyvybė ir gyvenimas“. Tai amžinas gyvybės apsikeitimas tarp Tėvo ir Sūnaus: Tėvas duoda gyvybę ir gimdo naujai Sūnų. Tėvas ir Sūnus iš savęs kvėpuoja meilę – tai tarsi meilės bučinys tarp Tėvo ir Sūnaus, ir šis bučinys yra Šventoji Dvasia, vienijanti Tėvą ir Sūnų. Ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia lygiai taip yra gyvenimas ir gyvybė. Pranešime pabrėžta: gyvybė, kaip ir meilė, šviesa, turi poreikį išsiveržti, plisti, ji turi būti perduota. „Taigi Dievas sukūrė pasaulį tam, kad perduotų savo gyvybę, ir mes turime priimti tą gyvybę, šviesą, kurią Žodis, tapęs kūnu, mums perteikia (plg. Jono evangelijos prologą)“, – mokė t. Jonas Emauelis. Pasak jo, šiandien Jėzaus šviesa apima vis daugiau žmonių ir nori iš jų veržtis. Linkėta atrasti Jėzų – ne tradiciją, bet gyvą asmenį, kuris visa perkeičia. Jėzus gyveno visiškai tokį patį gyvenimą kaip žmogus – ir gyveno dėl žmogaus. Ir atėjo tam, kad pasakytų: Dievas yra ne mirusiųjų – gyvųjų Dievas.
„Eikite prie Jėzaus šaltinio, priimkite Šventąją Dvasią guodėją. Prašykite, kad šiais Gailestingumo metais Šventoji Dvasia duotų gyvenimą visoje jo pilnatvėje jums ir visoms Lietuvos šeimoms“, – šitaip ragino baigdamas savo žodį t. Jonas Emauelis.
Konferenciją „Naujos vilkduobės žmogaus gyvybei“ vedęs gyd. V. Rudzinskas atkreipė dėmesį, jog šiandien daug žinome apie žmogaus gyvybę, bet nuo to jos nepradedame daugiau gerbti. Gyvybės srityje daugybė pavojingų „vilkduobių“, ties kuriomis galima suklupti. Pirmoji „vilkduobė“ – ar yra teisė leisti gimti arba ne (trečdalis vaikų juk negimsta). Vienos šalys geriau gina gyvybę, kai kurios sako, kad drausti abortų negalima. Iš pirmųjų pavyzdžio matyti, kad nuo draudimo įstatymais padėtis tik gerėja. Dabar, turint daug technologinių galimybių, pvz., galimybę iš anksto žinoti vaiko lytį, susvyruojama dėl jo gyvybės pirmosiomis gyvenimo dienomis. Pranešime, paremtame vaizdo medžiaga, tvirtinta: negimęs kūdikis jaučia ir išgyvena – jo išgyvenimai labai skiriasi, kai yra laukiamas arba, atvirkščiai, kai motinos svarsto klausimą, ar nutraukti jam gyvybę. „Mes įsiveliam į pseudoargumentus ir užmerkiam akis prieš faktą, kurį kiekvienas krikščionis supranta: žmogaus gyvybė, jos pradžia yra nuo pat jos užsimezgimo“, – sakė V. Rudzinskas. Antroji „vilkduobė“ – dirbtinis apvaisinimas, leidžiantis „rūšiuoti“, atrinkti, kam leisti gyventi. Krikščionys žino, kad su kiekviena gyvybe, pradėta motinos įsčiose ar mėgintuvėlyje, turi elgtis labai pagarbiai, kad nepapultų į antrąją vilkduobę – kai vaiko šeimoje siekiama bet kokia kaina. Trečia „vilkduobė“ – kamieninių ląstelių auginimas iš žuvusių gemalų (kai kuriose šalyse tai jau įteisinta). Ketvirta – kontracepcija, kurią naudojant nesiderinama su vaisingumo ritmu, vengiama atsakomybės.
Krikščioniškai šeimai, pasak ilgamečio Šeimos centro savanorio gyd. V. Rudzinsko, turi būti žinomas vaisingumo ritmas (apie tai kalbama ir Sužadėtinių kursuose). Jį geriau pažinti šeimoms jau gali padėti naujosios technologijos. Vis dėlto šeimai ir netikėta žinia apie pradėtą gyvybę negali būti žinia apie kažkokią klaidą. Krikščionims vaikas visada yra džiugi žinia, dovana, ir ją reikia priimti ir netikėtu, nelauktu metu. „Popiežiaus Jono Pauliaus II kūno teologija yra skirta mums, krikščionims, kad ją suprastume ir ja naudotumės, o pasaulietiški įstatymai krikščionių neturėtų trikdyti“, – sakė gyd. V. Rudzinskas.
Tarp konferencijų renginio dalyvius maloniai sujaudinusią muzikinę meditaciją „Giesmių giesmę“ – Dievo meilės laišką Senajame Testamente atliko Dalia Kanclerytė (scenarijaus autorė ir atlikėja), Rasa Lapienė (vokalas ir pianinas), Sigitas Stalmokas (saksofonas).
Po pietų pertraukos Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi darbą grupėse. Vienoje jų – tema „Kada meilė gydo ir kada žudo?“ – kalbėjo VDU dr. Nijolė Liobikienė. Pasak jos, meilė yra pozityvi, bet dėl jos žmonės ir žudo, žeidžia vieni kitus ir save. Dievas sukūrė mus iš meilės tokius, kad ir mes meilę galėtume dovanoti. Meilė – viena Dievo dovanų, drauge ji reiškia kitus gražius dalykus: pasiaukojimą, ištikimybę, paguodą, bendravimą etc.
Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė, vadovavusi grupei „Kas yra eutanazija?“, sakė, jog susidūrus su kančia ir mirtimi kyla daug minčių. Mūsų mirtis – ji bus mūsų. Į ją negalime žiūrėti atskirai nuo gyvenimo; ji jo dalis, ir ji turi ateiti, ir jos neturime bijoti. Pasak R. Kabašinskienės, visuomenė, gerai nesuprasdama, kas yra mirtis, puola diskutuoti dėl eutanazijos (ji, deja, jau įteisinta keliose šalyse).
Lietuvos šeimos centro savanoriai surengė grupę jaunimui „Draugystė ir permainų metas“, o vaikai Dievo armijos,„Gyvųjų akmenų“ jaunųjų bendradarbių, padedami gvildeno temą „Ar įdomu, ką sako Dievas? Pirmasis įsakymas“.
Visada Atsinaujinimo dienoje vykstančiai užtarimo maldai vadovavo „Gyvieji akmenys“ ir Vidinio išgydymo komanda. Eucharistijos liturgijai, gilindamas Eucharistijos suvokimą ir palygindamas ją su „mainų programa“ (tarp Dievo ir žmogaus pasaulių), parengė kun. Vaidas Lukoševičius SJ.
Kita Atsinaujinimo diena Kaune bus surengta spalio 9 d.
