Lapkričio 16 d. vakarą arkivyskupijos konferencijų salėje vyko Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos surengta konferencija „Pabėgėliai ir Lietuva“. Jos globėja buvo Kauno arkivyskupija, pranešėjus bei dalyvius pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Dabarties Europos, sykiu ir mūsų šalies, iššūkį – migraciją, pabėgėlių integracijos klausimus, krikščionišką poziciją laikant „meilės egzaminą“ ir kt. aptarė penki konferencijos pranešėjai. Gyvą susidomėjimą jų mintimis bei pačia konferencijos tema rodė gausūs dalyvių klausimai, į kuriuos buvo atsakyta pabaigoje. Renginio metu buvo galima pamatyti šiandien Europą ištikusios migrantų krizės akimirkas, įamžintas DELFI specialaus korespondento Artūro Morozovo nuotraukose. Konferenciją vedė kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.
„Klausimas, apie kurį kalbėsime, labai svarbus. Tai gyvybės ir mirties klausimas“, – sakė arkivyskupas L. Virbalas. Tai mirties klausimas bėgantiems nuo karo, persekiojimų, prarandantiems savo gyvybę, taip pat ir žuvusiems per teroristinį išpuolį Paryžiuje. Tai klausimas ir mums, krikščionims, ką mes dėl to galime padaryti, kad tai būtų gyvybės klausimas. Arkivyskupas pirmiausia pakvietė kreiptis į gyvybės Viešpatį už žuvusius sukalbant „Tėve mūsų“ maldą.
Rimtu iššūkiu savo žodyje ganytojas pavadino pabėgėlių klausimą ir tikintiesiems: kaip į jį žvelgti Evangelijos šviesoje – juk ar Jėzus ko nors liepė nelaikyti artimu? Ar yra kokių nors meilės kitam išlygų? Kita vertus, ką iš tikrųjų reiškia išmintinga meilė artimui? Be to, kokiomis vertybėmis vadovaujamės Lietuvoje ar Europoje, priimdami sprendimus pabėgėlių atžvilgiu: priimti ar užsisklęsti, galbūt siekiant savo pačių ramaus gyvenimo? Ganytojas išreiškė viltį, jog ši konferencija galbūt ir neduos galutinių atsakymų, tačiau padės susidaryti rimtas įžvalgas apie tikrovę, leis kaip krikščionims su išmintimi žvelgti į ateitį.
Vėliau konferencijoje kalbėjęs karo ekspertas Zenonas Vegelevičius pranešime „Migracijos įtaka Valstybės saugumui“ aptarė dvi migracijos rūšis, paliesdamas pirmiausia valstybę silpninančią emigraciją (ypač jaunų žmonių, nes mūsų šalies piliečių vaikai gimsta svetur). Kalbant apie imigraciją, bet ne prieš pabėgėlius, kaip minėjo Z. Vegelevičius, praeina daug laiko, kol imigrantai integruojasi į valstybės gyvenimą, jiems reikia darbo vietų. Imigracija taip pat silpnina šalies saugumą. Šioje srityje dar trūksta valstybės vizijos, kokia Lietuva bus po kelių ateinančių dešimtmečių.
Pasak Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovės Ilmos Skuodienės, skaičiusios pranešimą „Pabėgėlių socialinė integracija Lietuvoje ir kokie iššūkiai laukia ateityje", šiuo metu pasaulyje savo namus priversti palikti 60 mln. žmonių, 20 mln. (daugiau kaip pusė jų – nepilnamečiai) pripažinti pabėgėliais pagal Ženevos konvenciją (šiemet jūra į Europą pateko 600 tūkst. žmonių). Į Lietuvą turėtų atvykti žmonės (apie 1000 iš Irako, Sirijos ir Eritrėjos), kurie iš tiesų bėga nuo karo, persekiojimų, nuo besitęsiančių konfliktų savo šalyse. Lietuvoje pabėgėliai priimami nuo 1997 metų. Iki 2014-ųjų apie 200 žmonių yra gavę pabėgėlių statusą. I. Skuodienė pabrėžė, jog pabėgėlių integracija yra abipusis procesas, iššūkiai laukia abiejų pusių. Čia svarbi atvykstančiojo motyvacija, kita vertus – mūsų pačių pasiruošimas priimti, bendrauti. Apklausos rodo Lietuvos gyventojų netoleranciją pabėgėliams (dėl to, kad juos išlaiko valstybė, kad jie kito tikėjimo ir kt.), todėl nelengva spręsti jų integracijos klausimus (integracijos rodikliai yra įdarbinimas, sveikatos apsauga ir švietimas). Su pabėgėliais (atvirkščiai, nei su apskritai užsieniečiais) nenorima kartu dirbti, susiduriama su sunkumais ieškant jiems būsto ir kt. „Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovė minėjo, jog sprendžiant socialinės integracijos problemas susiduriama su išankstiniais stereotipais, baimėmis, bet ne realia, tiesiogine praktika. Kitose šalyse pabėgėlių centruose plačiai išplėtotas savanoriškas darbas, gyventojų pagalba (drabužiais, maistu), dalijimosi kultūra.
„Nauji globaliniai iššūkiai: ar tikrai esame pasiruošę?“ – taip pavadintą pranešimą skaitęs ambasadorius ypatingiems pavedimams Žygimantas Pavilionis atkreipė dėmesį, jog Lietuva 2007 metais buvo tarp 7 šalių, kovojusių dėl krikščioniškų šaknų paminėjimo Lisabonos sutartyje. Ir maždaug po 10 metų tebesam fronto linijoje, matomas demokratinių šalių pralaimėjimas tarptautinėje erdvėje, autokratijos puola iš visų jėgų. Kodėl taip atsitiko? Tiek ES viduje, tiek valstybių lyderiai turi sunkumų indentifikuodami prasmės klausimą, nugali pragmatiniai interesai, tiesos, religijos laisvės klausimai laikomi „blogo tono“ klausimais. Antivertybinėmis ideologijomis, autokratinėmis jėgomis šiandien siekiama sąmoningai naikinti demokratines šalis ir jų vertybes. Dėl to ginančios tiesą ir laisvę, žmogaus orumą atsiduria pavojuje. Kalbant apie migrantų iššūkį, pasak Ž. Pavilionio, tam nesame vertybiškai pasiruošę. Susidūrimas su pabėgėlių krize bus skausmingas, jei patys nebūsime apmąstę savo pačių identiteto, kokių vertybių laikomės patys. Šiandien išeitis – vienytis su tais, kurie Europoje dar remia tas pačias vertybes.
Pranešimą „Pabėgėliai – išmintingos meilės egzaminas“ skaitęs vyskupas Kęstutis Kėvalas kėlė klausimą, kaip migracijos krizės ir kitų globalių iššūkių akivaizdoje turime susieti meilę ir tiesą krikščioniškoje pasaulėžiūroje.
Ganytojas priminė krikščionybės skelbiamą besąlygišką meilę kiekvienam žmogui, kuris yra Dievo paveikslas, vertas pagarbos nežiūrint rasės, lyties, tikėjimo. Senajame Testamente ne kartą minima pagarba svetimšaliui. Naujajame Testamente pati Šventoji Šeima yra pabėgėlių šeima, pasitraukusi į Egipą nuo Erodo įtūžio. Jėzus ne kartą pagiria svetimšalius už jų tikėjimą, garaširdiškumą, iškelia juos pavyzdžiu tautiečiams. Krikščionys gero darymu kitam be išskaičiavimo pradėjo naują erą. Šiandien mes džiaugiamės visuomeninėmis institucijomis, kurių šaknys ir pradžia – kažkada gyvenę krikščionys, Mokytojo prašymu ėję ir skelbę Evangeliją. Žvelgdami į Artimuosius Rytus, Afriką, matome, kokia didelė kaina buvo sumokėta už mūsų šiandieną.
„Šiandien Europa laiko meilės ir tiesos egzaminą, sujungus sakytume – išmintingos meilės išbandymą“, – sakė vysk. K. Kėvalas. Europa tarsi negali elgtis prieš savo prigimtį pabėgėlių (iš kone 100 kraštų) atžvilgiu, kurie jau skaudžiai užmoka savo namų, gyvybių praradimu. Jie veržiasi į laisvę, tačiau yra sunkiai integruojami, gyvena getuose ir pan. Ganytojas čia priminė popiežiaus Pranciškaus prašymą kiekvienoje parapijoje priimti po 1 pabėgėlių šeimą, ir tai reikštų 2 žinias: 1) atėjo laikas vargšams atverti savo namų duris ir 2) nekurti pabėgėliams getų, bet juos integruoti. Pasak vysk. K. Kėvalo, turim 2 problemas – kaip atskirti tikruosius pabėgėlius ir kaip juos priimti, bet nesukelti neįgyvendinamų lūkesčių, integruoti pasiruošusius gyventi pagal mūsų vertybes. Be kita, ganytojas atkreipė dėmesį, jog šiandien turime ir savus „pabėgėlius“ (ne tik išvykstančius – tokia vidinė emigracija yra savižudybės), turime spręsti ir savo pačių socialines, vertybines problemas. „Be atvirumo Dievui negali būti laisvos visuomenės, į kurią pabėgėliai su viltimi žiūrėjo patys gelbėdamiesi nuo savo autoritarinės valdžios“, – sakė vysk. K. Kėvalas.
Laurynas Kasčiūnas, politologas, apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Rytų Europos studijų centro vadovas, savo pranešime „Europos pasirinkimai migracijos krizės akivaizdoje" kėlė aštrius klausimus, ar multikultūrinė Europa yra „tvarus projektas“ ypač turint galvoj Paryžiaus įvykius, kuriuose minimi visą integracijos procesą praėję migrantai ir kurie nėra vien tik tarptautinio terorizmo problema. Pranešėjas minėjo neišvengiamą, „užprogramuotą“, ekonominę migraciją (migrantai renkasi ekonomiškai stipresnes šalis), pasidalijo abejone dėl konservatyvaus, tautinio požiūrio į atjautą pabėgėliams – norisi atjausti, tačiau kyla klausimas, ar iš tiesų taikiai tarpusavyje gali sugyventi skirtingos kultūros ir pan. Pasak politologo, Europoje dar nerasta atsakymo į klausimą, kaip „toleruoti“ „netolerantiškus“. Pačiai Europai šiandien reikia spręsti savo išlikimo klausimus gimstamumo skatinimu, pokyčiais požiūryje į šeimos statusą ir pan.
Renginio pabaigoje, atsakant į klausimus, buvo pastebėta, jog Bažnyčios bendruomenė gali būti gražus vertybinės bendruomenės pavyzdys. Turint kaip dovaną tokį ilgaamžį laisvės, tiesos, kitų žmogiškųjų vertybių krikščioniškąjį paveldą, reikia rūpintis jį skleisti. Be kita, buvo atkreiptas dėmesys, jog visuomenėje į katalikų bendruomenę žvelgiama viltingai. Ji gali padėti šiandien vertybiškai susiorientuoti, padėti susigrąžinti žmones iš vidinės ir išorinės emigracijos ir kt.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
