Sekminių dieną, gavę Šventosios Dvasios krikštą, Jėzaus mokiniai išdrįso pasirodyti susirinkusiai miniai ir liudyti apie Jėzaus prisikėlimą. Petras kalbėjo: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį <...> jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.<...> Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 22–32). Neatpažįstamai pasikeitęs apaštalų elgesys, kai bailūs žmonės staiga tampa drąsiais liudytojais, yra svarus argumentas, liudijantis, kad įvyko kažkas nepaprasto, paskatinusio šį pasikeitimą.
Po Golgotos tragedijos, kai buvo nukryžiuotas Galilėjos Mokytojas, buvo tik vienas logiškas kelias – bėgti, slėptis, o nurimus įvykiams tyliai gyventi, gėdijantis buvus Nukryžiuotojo mokiniu. Panašiai šiandien elgiasi ne vienas katalikas, atsidūręs tarp sekuliariai nusiteikusių bendramokslių ar bendradarbių. Tačiau Apaštalų darbų knyga pasakoja visiškai ką kita. Apaštalai drąsiai ir aiškiai kalba apie prisikėlusį Kristų. Tai buvo labai svarbu ne tik gimstančiai krikščionių bendruomenei, pradėjusiai kelionę per istoriją, bet ir mums, kurie per Krikštą esame įsitraukę į šios bendruomenės gretas.
Krikščionių bendruomenė, dar vadinama Bažnyčia, istorijos būvyje išgyveno pakilimų ir nuopuolių. Buvo amžių, kai ji gaivališkai augo, bet daug dažniau kentėjo didelę priespaudą. Nors mūsų laikais Bažnyčia yra išaugusi it milžinas ir priskaičiuoja per milijardą katalikų, ji, kaip niekad, patiria ir didelę priespaudą. Mes nuolat girdime apie kankinius Afrikoje, Azijoje ir kt. kraštuose. Informavimo priemonės praneša apie vis naujas aukas. Tačiau šios aukos pažadina kitus tęsti Prisikėlusiojo misiją. Kristaus prisikėlimas įkvepia, stiprina ir skatina vis naujus žmones nešti prisikėlimo žinią.
Šią valandą meldžiamės Prisikėlimo šventovėje, kurios istorija neatsiejama nuo labai skaudaus tautos kelio. Penkiasdešimt metų prievartą kentė ne tik šios šventovės sienos, bet ir visi Kristaus sekėjai. Anuomet daug kas, panašiai kaip pirmieji Kristaus mokiniai po Golgotos įvykių, buvo linkę tikėjimą praktikuoti tik už užrakintų durų.
Laikai pasikeitė, tačiau dabartinis Bažnyčios kelias šiandien yra ganėtinai sudėtingas. Tiesa, Lietuvoje niekas nešaudo, neteisia, bet negalima nematyti pastangų Bažnyčią tarsi Kauno žydus uždaryti į getą. Atrodo, pas mus demokratijos netrūksta: kovojama už moterų lygiateisiškumą, už čigonų, net gėjų teises, tačiau Bažnyčios balsą siekiama nutildyti. Tikintiesiems, kaip sovietiniais laikais, norima palikti teisę privačiai tikėti ir bažnyčiose melstis, bet nedaryti įtakos visuomenės gyvenimui. Jei Bažnyčia bando reikštis visuomenės gyvenime – pasisako už tradicinę šeimą, prieš manipuliavimą embrionais, prieš alkoholio besaikę reklamą – tai jau esanti politika. Šito siekiančios jėgos nėra tik pavienės ir atsitiktinės, ir finansuojamos jei ne Maskvos, tai Europos Sąjungos pinigais. Jos kalba apie toleranciją mažumoms, bet užmiršta toleranciją daugumai.
Be to, blogis yra kaip gripo virusas, lengvai užkrečiantis neatspariausius. Jaunoji karta yra suaugusi su internetu, per kurį ateina milžiniška informacija, dažniausiai nesiskaitanti nei su tiesa, nei su visuomenės gėriu. Už tos informacijos dažnai slypi kažkieno dideli interesai ir dideli pinigai. Kažkam rūpi jaunimą patraukti į pagonybę, į radikalų nacionalizmą, net į satanizmą. Kažkam svarbu, kad tik jaunas žmogus nebūtų krikščionis, ypač katalikas.
Velykos su prisikėlusiu Kristumi ir jo mokiniais, drąsiai skelbiančiais Evangelijos žinią, jog esame išgelbėti Dievo Sūnaus kraujo kaina, mums yra labai svarbios. Mirties kultūros ir materializmo amžiuje yra tik du pasirinkimai: plaukti pasroviui į dvasinį susinaikinimą arba išlikti labai autentiškais, tikrais Kristaus mokiniais, mačiusiais prisikėlusį Kristų. Pabrėžiu – mačiusiais. Ši mintis gali jums atrodyti perdėta. Kas gi iš mūsų gali sakyti matęs Prisikėlusįjį? Tikrai gali. Be akių, mes dar turime dvasinį žvilgsnį, kuriuo fiksuojame tai, kas gyvenime yra labai tikra. Tik tas gali būti nuoseklus Kristaus sekėjas, kuris dvasiškai pamatė, sutiko prisikėlusįjį Kristų ir jau suvokia, kad be jo negali gyventi. Vieni Kristų sutinka dar jaunystėje, kai sielos dar nedrumsčia blogio nuosėdos, kiti – po ilgų klaidžiojimų, kai apverkia suklydimus. Vieniems Kristaus veidas nušvinta kur nors Šiluvoje ar Lurde, kitiems – patyrus į Kristų tikinčių žmonių gerumą. Būtina sutikti prisikėlusį Kristų, nes kitaip gyvenimo srovė mus neš panašiai, kaip po žemės drebėjimo Japonijoje cunamio banga nešė automobilius, laivus ir net namus.
Evangelija pasakoja apie moteris prie Jėzaus kapo, apimtas didelio išgąsčio. Ką pasakė šioms moterims pasirodęs Mokytojas? „Nebijokite!“ Tai pirmas ir svarbiausias Prisikėlusiojo paraginimas, labai reikalingas ir mums visiems.
Jis reikalingas jaunimui, kad nepasiduotų draugų įtakai rūkyti, gerti, neskaisčiai elgtis, kad nebijotų viešai praktikuoti savo tikėjimo. Drąsa reikalinga tėvams, kurie pasiryžta užauginti ne vieną vaikelį, atsisako ne vienos pramogos ar kelionės po užsienio kurortus ir ryžtasi prisiimti galimus sunkumus. Drąsa reikalinga kunigams, kurie patiria net neužtarnautų pažeminimų ir vis tiek siekia ištikimai tarnauti Bažnyčiai. Drąsa reikalinga kiekvieną dieną, kai reikia rinktis tiesą arba melą, meilę arba neapykantą, gyvenimą pagal sąžinę arba kompromisus, už kuriuos gaunama nauda.
„Nebijokite!“ – pasakė Jėzus moterims ir davė užduotį – nešti tikėjimo broliams prisikėlimo žinią. Tai labai svarbi užduotis. Drįstu teigti, kad ji yra esminė mūsų dienų Lietuvai. Žmonės yra beveik viskuo nusivylę: politikais, valdžios žmonėmis, teismais, net laisve. Dabartinė slogi dvasinė atmosfera stumte stumia žmogų užsidaryti savyje ar bėgti kažkur, tikintis, kad ten bus geriau. Kristus sako: „Nebijokite!“ Kristus ragina drąsiai eiti per gyvenimą su juo, nes jis įveikė blogį ir mirtį.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
