„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5–6)
Šie Evangelijos žodžiai – tai atsakymas į nerimastingą klausimą moterų, kurios auštant pirmajai savaitės dienai atėjo prie kapo, norėdamos patepti mirusio Jėzaus kūną.
Dar vakar jos lydėjo Jėzų kryžiaus keliu, matė kaip jis ant kryžiaus mirė, o paskui, nuėmus nuo kryžiaus, paguldė uoloje iškaltame kape.
Mes taip pat drauge buvome Didįjį penktadienį: ėjome Kryžiaus keliu, pagarbinome Jėzų mirusį ant kryžiaus, palydėjome į kapą, kurį užritino dideliu akmeniu ir užantspaudavo.
Ir šį vakarą vėl susirinkome.
Ieškome Jėzaus nukryžiuotojo?
Taip, ieškome Jėzaus nukryžiuotojo. Atėjome netgi anksčiau, vėlų vakarą, kad galėtume budėti prie Jėzaus kapo ir drauge švęsti Velykų vigiliją.
Šią nuostabią naktį mūsų džiaugsmą išreiškia Velykinio šlovinimo himno žodžiai:
„Tedžiūgauja dangaus angelų minios!
Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys,
ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!“
Vigilijos Šventojo Rašto skaitiniai mums padeda suprasti ir palyginti šią Kristaus prisikėlimo naktį ypač su Išėjimo naktimi, kuomet avinėlio krauju Viešpats nuo mirties išgelbėjo izraelitų pirmagimius ir išvadavo tautą iš Egipto vergijos.
Šią naktį budime prie užantspauduoto Kristaus kapo suvokdami, kad tai, kas per kartų kartas buvo skelbiama apie Dievo Žodį, įvyks šią naktį. Žmogaus išgelbėjimas pasieks savo viršūnę.
Budime, nors naktis yra tamsi, Jėzus tikrai miręs, o kapas užantspauduotas. Tačiau šviesa jau uždegta. Ji žengia per nakties ir mirties tamsą. Tai Kristaus šviesa!
Atėjome pasinerti į Kristaus mirtį, kad per Krikštą su juo prisikeltume.
Atėjome ieškodami nukryžiuotojo Jėzaus anksčiau negu sušvis aušros
spinduliai ir Jeruzalės moterys atskubės prie kapo.
Atėjome, nes, kaip apaštalas Paulius Laiške romiečiams sako, „mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo,... ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6, 6).
Atėjome, nes laikome „save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). „Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui“ (Rom 6, 10).
Atėjome, nes „krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
Atėjome, nes „jei esame suaugę su juo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su jo prisikėlimu“ (Rom 6, 5)
Atėjome, nes tikime, kad „esame mirę su Kristumi... tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 8).
Atėjome, nes tikime, kad „prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9).
Štai todėl ir esame čia. Todėl ir budime prie jo kapo. Budime ir žinome, jog išgirsime prisikėlimo žinią: „Jis prisikėlė!“
Kristaus prisikėlimas iš mirties yra svarbiausia žmonijos istorijos valanda. Kristaus prisikėlimas ženklina kiekvieną mūsų laiko, visos žmonijos laiko valandą. Kristaus prisikėlimas yra sklidinas Dievo meilės ir gailestingumo žmogui, turi labai konkretų, visą žmogaus gyvenimą, jo prasmę apimantį turinį.
Atvelykio sekmadienį švęsime Dievo Gailestingumo šventę. Dievo Gailestingumo šventę šiais, Dievo Gailestingumo metais. Tą sekmadienį Dievo tarnas Popiežius Jonas Paulius II bus iškilmingai paskelbtas palaimintuoju. Popiežius, kuriam Lietuva buvo taip brangi ir kurį taip mylėjo ir myli daugybė Lietuvos žmonių.
Sesers Faustinos kanonizacijos mišių metu 2000 metais popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie Dievo meilę ir gailestingumą kaip brangiausią mirusio ir prisikėlusio Kristaus dovaną.
„Yra būtina, kad šiandienos žmonija,– kalbėjo Šventasis Tėvas, – kaip apaštalai Paskutinės vakarienės kambaryje, sutiktų prisikėlusį Kristų, kuris parodo nukryžiavimo žaizdas ir sako: “Ramybė jums!” Reikia, kad žmonija atsivertų prisikėlusio Kristaus Dvasiai. Dvasia išgydys širdies žaizdas, sugriaus kliūtis atskiriančias nuo Dievo, skiriančias vienus nuo kitų, dovanos Dangiškojo Tėvo meilės džiaugsmą ir brolišką vienybę.“
„Kristus mus mokė, jog žmogus ne tik gauna ir patiria Dievo gailestingumą, jis yra kviečiamas ir pats “vykdyti gailestingumą” kitiems: “Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7) (Dives in misericordia 14).
Gailestingojo Jėzaus rankos yra visuomet ištiestos kenčiančio žmogaus link. Dievo Gailestingumo žinia moko vis geriau pažinti tikrąjį Dievo ir tikrąjį brolių ir seserų veidą.
Iš tikrųjų, mylėti aukojant save nėra lengva. Šitaip mylėti išmokstame tik Dievo, jo meilės šilumos mokykloje. Tik žvelgdami į Kristaus veidą ir derindami širdies plakimą su mylinčia dangiškojo Tėvo širdimi, galime naujomis akimis pažvelgti į savo brolius ir seseris, akimis, kurios bus pripildytos pagarbos, meilės, geranoriškumo ir atleidimo. Taip širdies gailestingumas tampa žmonių ir bendruomenių tarpusavio santykių stiliumi, būdu, kuriuo vadovaujamasi skirstant medžiagines gėrybes visuomenėje. Tokia meile turi kvėpuoti žmonija, norėdama įveikti prasmės krizę ir daugybę šiandienos iššūkių.
Prisikėlusio gailestingojo Jėzaus širdis ypač yra atvira tiems, kurie patiria įvairių sunkumų ir išbandymų, kurių sąžines slegia sunkios nuodėmės, kurie yra praradę gyvenimo džiaugsmą, puolę į neviltį. Į juos žvelgia Prisikėlusio Jėzaus veidas ir iš pervertos širdies sklinda spinduliai, nurodantys kelią, pripildantys vilties, perkeičiantys įvykius nuostabiu Dievo veikimu. Kiek daug žmonių patyrė paguodą ir išgelbėjimą paprastu kreipiniu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“
Šiais Dievo Gailestingumo metais ir mes, švęsdami Velykų slėpinį, dėkojame Dievui už atpirkimo malonę ir dalijamės vieni su kitais prisikėlusio Kristaus džiaugsmu. Sveikindami prisikėlusį Viešpatį su gyvu tikėjimu ir viltimi sakome: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ Amen.
