Sausio 31-osios sekmadienį katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ Kaune, pilnutėlėje VDU Didžiojoje salėje, surengė pirmą šiais metais Atsinaujinimo dieną, o jos temą skyrė Bažnyčios švenčiamam Gailestingumo jubiliejui. Daugybė žmonių – įvairaus amžiaus ir iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų – atvyko į renginį sykiu pašlovinti Viešpaties su „Gyvųjų akmenų“ šlovinimo grupe, labiau atverti širdis Jo gailestingajai meilei, o klausantis Atsinaujinimo dienos svečių konferencijose, pasidalijimų darbo grupėse mokytis atpažinti ir priimti Dievo gailestingumą bei vis labiau gailestingumu gyventi savo kasdienoje.
Atsinaujinimo dienos kulminacija buvo džiugiai švenčiama sekmadienio Eucharistija su Kauno arkivyskupijos ganytojais. Per visą renginio laiką Mažojoje salėje vyko Švč. Sakramento adoracija.
Kai gailestingoji Dievo meilė tampa vaistais
„Viešpats laukia manęs ne už mirties slenksčio, laukia jau šiandien, trokšdamas man pasitarnauti“, – sakė kun. Kęstutis Dvareckas savo liudijime, kuris ir buvo pirmosios konferencijos „Jėzaus gailestingumo vaistai“ pagrindas. Lietuvoje gerai žinomas kunigas, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas, paliudijo savo sveikimo kelią. Pokyčiai jame, kai realiai jau net ketino pasitraukti iš gyvenimo, prasidėjo nuo savo silpnumo ir bejėgystės pripažinimo, „pasidavimo“ Dievui, išdrįstant daryti tai, kas atrodė beprasmiška, nesitikint, kad kas pasikeis, bet daryti tai dėl Jėzaus.
Gailestingoji Jėzaus meilė tapo vaistais supratus, kad žmogus negali padaryti kažko labai baisaus, to, ko Jėzus negalėtų išgydyti. Jėzaus, kaip ir kiekvieno gydytojo, vaistai mums gali atrodyti per sunkūs, netinkami mums. Tačiau Jėzus ateina gelbėti, apvalyti ir veda ten, kur galbūt nenorime, bet mums reikia būti. Daugiausia, ką galime padaryti, tai netrukdyti Jam veikti, o tai reiškia – nepasilikti sau jokių paribių, kur aš vienas, be Dievo, viską veikiu.
„Dievas nebijo mūsų pragarų. Jis nebijo „užsikrėsti“, susigadinti „reputacijos“. Jis leidžiasi į žmogaus susikurtus pragarus“, – sakė kun. Kęstutis, pabrėždamas, jog Jėzus atėjo ne mums patikti, bet mums patarnauti, kad būtume pažadinti iš melo, sustabdyti klystkeliuose. Dievas mums paruošia susitikimų su kitais žmonėmis: šeimos, darbovietės ir kitos bendruomenės yra Dievo veikimo vietos, jos padeda pamatyti tiesą apie save, suprasti, jog mums reikia Dievo.
Liudijimą kun. Kęstutis užbaigė malda prieš tai padrąsinęs visus, jog tik tada, kai klausomės Jėzaus – Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68) – ir mūsų gyvenime prasideda stebuklai.
Gailestingumu duoti prasmės atsakymą
Antrąją konferenciją „Trumpalaikis ir ilgalaikis gailestingumas“ vedęs dr. Vincentas Vobolevičius (Laisvosios visuomenės institutas) atkreipė dėmesį, jog nebūdamas nei teologas, nei filosofas apie gailestingumą kalba pasitelkdamas ekonomikos ir vadybos įrankius. Pirma jis atkreipė dėmesį į kai kurias erezijas, kurias šiandien ypač eksploatuoja plačioji visuomenė: kad Bažnyčia tai siekia būti uždara tikėjimo bendruomene, tai siekia visiškai atsiverti. Daromos prielaidos, jog Bažnyčios mokymas bus keičiamas, jog Bažnyčioje vyksta lūžis. Tačiau pirmajai nuomonei prieštarauja matomas Bažnyčios augimas (ypač Afrikoje), daugybė žmonių atsiverčia. Antrajai prieštarauja neseniai pasibaigęs Vyskupų sinodas šeimų sielovados klausimu: taip, jame vyko aštrių diskusijų, tačiau dėl to, kaip geriau apaštalauti tarp šeimų.
Pasak konferencijos vedėjo, būtent Sinode, kalbant apie gailestingumą, susidūrė dvi jo vizijos – trumpalaikio ir ilgalaikio gailestingumo. Iš trumpalaikio gailesčio išsituokusiam žmogui šiandien neparodytume jam ilgalaikės perspektyvos – susitikimo su Viešpačiu, kuriam nereikia taisyklių ir kuris teis laikų pabaigoje.
Kalbant ekonomikos terminais, pasak V. Vobolevičiaus, Bažnyčiai irgi reikia kurti „pridėtinę vertę“. Bažnyčia liks „nekonkurencinga“, jei imsis vien trumpalaikio gailestingumo – pvz., tik maitins vargšus, tik kovos už švarią gamtą, nes bus daugybė kitų organizacijų, kurios tai darys geriau už ją. Bažnyčiai svarbu per trumpalaikį gailestingumą „iškomunikuoti“ ilgalaikį – Viešpats gailestingumą.
„Bažnyčios misija – duoti prasmės atsakymą, kad galime būti laimingi ne per maistą, ne per švarų orą“, – sakė V. Vobolevičius, be kita, pabrėždamas, jog ilgalaikis gailestingumas nevyksta be bendrystės su žmonėmis, kai stengiamės leisti kitiems atpažinti mus kaip krikščionis, užmegzti bendrystės ryšius su kitais, kad Dievas galėtų ir juose sodinti savo daigus. Būti su žmogumi, pasak konferencijos vedėjo, ilgas ir sunkus kelias, jame galime ir nepamatyti rezultatų, tačiau augindami kitus augame ir patys, mylėdami kitus mokomės labiau mylėti Dievą.
Tarp šių konferencijų plojimais buvo palydėtas jaunimo šokis apie naująją Jeruzalę (pagal Apreiškimo knygą), mintis nukėlęs į tą palaimingą būsimąjį metą, kurį žada Dievo artuma Jį mylintiems žmonėms laikų pabaigoje.
Dievo visagalybė – per gailestingumą ir atleidimą
Popietiniu renginio metu jo dalyviai pasirinktinai dalyvavo darbo grupėse. Jose Dievo visagalybės per gailestingumą ir atleidimą, gailestingumo sau ir priešui, savanorystės kaip gailestingumo temomis dalijosi kun. Kęstutis Dvareckas ir Priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, Antanas Šalaševičius („Gyvieji akmenys“) ir ses. Gabrielė Vasiliauskaitė OSB, Agnė Grigaitytė ir Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro komanda. Kaip įprasta, buvo vedama grupė vaikams, o „Gyvieji akmenys“ ir „Gailestingumo versmė“ patarnavo Užtarimo malda.
Didžiojoje salėje kun. Artūras Kazlauskas, pristatęs „Bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo“, aptarė, kokią prasmę popiežius Pranciškus teikia piligrimystei pro Šventąsias duris (jos – tai paties Jėzaus, sakiusio: „Aš esu vartai“ plg. Jn 10, 9, įvaizdis), kaip yra numatęs jubiliejaus piligrimystes atlikti ligoniams, juos slaugantiesiems, taip pat kaliniams (pvz., Gailestingumo durimis gali tapti ir kameros durys, jei pro jas žengiama su atgaila ir mintimi apie Tėvo gailestingumą). Kun. A. Kazlauskas pabrėžė gailestingumo darbus, nuo seno žinomus Bažnyčios tradicijoje ir kylančius iš Evangelijos (Jėzaus užuominos į Izaijo knygą) – juk pagal juos pirmiausia būsime teisiami; daugiau dėmesio skyrė atgailai, kurią atlikdami dėkojame Dievui už Jo atleidimą, sykiu turime atitaisyti padarytą blogį ir atkurti teisingumą etc.
Gailestingumas šalia esantiems
Po darbo grupių į Didžiąją salę sugrįžusius Atsinaujinimo dienos dalyvius sveikino kun. Tomas Pilchas OFM Cap. ir savo katechezėje prieš Eucharistijos liturgiją pakvietė pažvelgti į Gailestingojo Jėzaus atvaizdą scenoje, Jo rankas ir širdį, pasirengti priimti meilę, kurią Jėzus šiandien spinduliuoja kiekvienam.
Eucharistijos liturgiją renginio dalyviai šventė drauge su jai vadovavusiais ganytojais – arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi, arkivyskupu Lionginu Virbalu ir Atsinaujinimo dienos programoje dalyvavusiais kunigais. Patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai.
Homiliją sakęs arkivyskupas S. Tamkevičius darsyk atkreipė visų dėmesį į Mišių skaitinius apie Dievo meilę žmonėms bei tai, koks nerangus žmogus būna atsiliepti į Dievo prakalbinimą.
„Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį su klausimu: koks yra mūsų santykis su mus mylinčiu Dievu, kaip mes atsiliepiame į Dievo meilę?“ – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog Jėzus ypač laukia mūsų meilės šalia esančiam žmogui, kuris galbūt yra nepatrauklus, nieko gero nepadaręs ar galbūt net priešiškas mums. Tačiau Jėzus ant kryžiaus numirė už visus, ir už didžiausius nusidėjėlius, ir juos laiko savo broliais ir seserimis. Ganytojas paragino šiais Gailestingumo jubiliejaus metais su svarbiomis ir reikalingomis piligriminėmis kelionėmis, jubiliejiniais atlaidais pasistengti gailestingojo Dievo veidą pamatyti šalia esančių, ne visada besišypsančių žmonių veiduose.
Užbaigdamas Eucharistiją, arkivysk. S. Tamkevičius padėkojo „Gyvųjų akmenų“ bendruomenei už Atsinaujinimo dieną, už galimybę taip džiugiai, kaip vienai Dievo vaikų šeimai, garbinti Viešpatį.
Kita Atsinaujinimo diena Kaune – balandžio 17 d.
Daugiau žr. „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės interneto svetainėje >>
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
