Arkivyskupijos kurijos ir institucijų darbuotojų Susikaupimo diena Kulautuvoje (2016 02 24)Fotografijos Manto Kuraičio ir Tomo Rakausko
Vasario 24 d., palikę įprastinius darbus ir rūpesčius, arkivyskupijos kurijos ir institucijų darbuotojai dalyvavo specialiai jiems skirtoje Susikaupimo dienoje-rekolekcijose jėzuitų rekolekcijų namuose Kulautuvoje.
Beveik 30 darbuotojų atsiliepė į kurijos kvietimą šiuo ypatingu Gailestingumo jubiliejaus bei gavėnios metu atnaujinti bendrystę su Dievu, kitais ir savimi visai kitoje aplinkoje nei kasdien, sykiu pasigilinti į Dievo gailestingumo slėpinį, įsiklausant, kokiu kvietimu kiekvienam asmeniškai ir kaip tarnaujančiam Bažnyčioje yra šie Jubiliejiniai metai. Darbuotojus Kulautuvoje sveikino ir visą dienos laiką su žmonėmis kartu praleido Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.
Rekolekcijų dalyviai Jėzuitų namų koplyčioje drauge meldėsi Valandų liturgijos malda (Rytmetinę ir Dieninę), tarp konferencijų šventė Eucharistiją, popiet lauke ėjo Kryžiaus kelią.
Dvi konferencijas Dievo gailestingumo tema jiems vedė svečias kunigas, Kupiškio parapijos klebonas dekanas Mindaugas Kučinskas.
„Gavėnia – metas atsitraukti, pabūti daugiau klausymesi, maldoje“, – sakė kun. Mindaugas, atkreipdamas dėmesį į pavyzdį paties Jėzaus, kuris 40-čiai dienų pasitraukė į dykumą pabūti su Tėvu ir greičiausiai apmąstyti, ką reiškia būti Tėvo mylimam. Toks atsitraukimo nuo kasdienybės, rekolekcijų tikslas – sujautrinti savo širdį, kad ji, svečio žodžiais ir pateiktais pavyzdžiais, „giliai smigtų į Tėvo širdį“.
Leiskimės Tėvo apkabinami
Visus apglėbianti, atleidžianti, gailestingoji Tėvo meilė ir buvo pirmosios konferencijos tema. Apie ją mąstyti kun. Mindaugas kvietė žvelgiant į Rembrandto „Sūnaus palaidūno“ reprodukciją, kiekviena detale labai jautriai vaizduojančią, ką reiškia atitolti ir vėl sugrįžti pas Tėvą, kaip dėl sūnaus akis praverkusio Tėvo apkabinimas atveria nuodėmės uždarytą širdį.
„Leiskimės Tėvo apkabinami, kad ir kokiomis mintimis, jausmais, nuodėme, praeitimi gyventume, kad Jis dabar apkabintų. Dievas myli kaip Tėvas motinos širdimi. Jo ranka, gydanti praeities žaizdas, – tai ir padrąsinimas viską pradėti iš naujo“, – sakė kun. Mindaugas, atkreipdamas dėmesį, jog iš Tėvo pusės sūnaus palaidūno sutikimas yra nusižeminimas. Tačiau net sūnų pažeminanti nuodėmė Dievo akivaizdoje gali būti malonė. Čia buvo priminti popiežiaus Jono Pauliaus I žodžiai, jog Viešpats taip myli nuolankumą, kad leidžia sunkias nuodėmes, kurias apgailėję tampame nuolankūs, nekyla noras galvoti, jog esame angelai.
Paprastumas ir nusižeminimas, kaip minėta šioje konferencijoje, reikalingi, kad Viešpats galėtų prieiti prie žmogaus širdies, galėtų atleisti. Jėzus niekada nenuleidžia mylinčio žvilgsnio į žmogų, tad ir žmogui visose situacijoje išbūnant Jėzaus žvilgsnyje viskas keičiasi.
Gailestingumas iki kančios už kitą
Antroje konferencijoje kun. Mindaugas dalijosi, koks galėtų būti mūsų gailestingumo kitiems kelias išeinant iš Viešpaties širdies jau kitokiems. Ką daryti, ypač turint evangelinį paties Mokytojo priesaką: „Eik ir tu taip daryk!“ (plg. Lk 10, 25–37)?
„Bažnyčia trokšta parodyti pasauliui gailestingumą, rasti mažiausią plyšelį, kaip jo įlieti, nunešti jo žinią žmogui“, – sakė svečias kunigas, pabrėždamas gailestingumą iki kančios dėl sutinkamų žmonių (ir netgi, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, prašant ašarų malonės).
„Per mus Dievas žmogų sutinka, per mus Dievas jį išlydi. Svarbu, kad Jėzus per mane nenusiviltų, kad aš neuždaryčiau kelio Jam parodyti savo gailestingumo“, – kalbėjo bažnytinių institucijų darbuotojams kun. Mindaugas, pasidalydamas mintimis, jog kitas žmogus neturi kentėti dėl mūsų būdo, o kitą priimti, nesistebėti trūkumais, nesmerkti, neteisti – tai irgi gailestingumo darbai, minimi ir jubiliejinėje popiežiaus Pranciškaus bulėje.
Žmogui nepakanka vien žodžių
Tarp šių konferencijų Eucharistijos šventimui vadovavęs arkivyskupas L. Virbalas savo homilijoje, kurią pats ganytojas pavadino veikiau pasidalijimu, atkreipė dėmesį į kančią ir kryžių, ypač pabrėžiamus mūsų tikėjime. Tačiau tai ne baimei sukelti. Viešpats žino, kad žmogui nepakanka vien žodžių. Net mokiniams nepakako Jėzaus žodžių – reikėjo įsijungimo į Jėzaus gyvenimą, kančios išgyvenimo.
„Tie, kurie ir kančią išgyvena vienybėje su Kristumi, gali pasakyti, jog tai tikrai perkeičia, teikia naują suvokimą – Dievo, vieni kitų ir paties gyvenimo“, – sakė ganytojas, be kita, pastebėdamas, jog Bažnyčios misija ir yra parodyti kitiems tą iš Dievo kylantį naują, tikrą gyvenimą.
Gyventi jautresne širdimi
Užbaigdami Susikaupimo dieną ir dalydamiesi, kaip ji juos palietė, dalyviai be išimties vadino ją didžiule dovana ir dėkojo rengėjams. Žmonės atvira širdimi priėmė tai, ko buvo mokomi, jautėsi daug įgiję – atgavę ramybę, pusiausvyrą, pasijutę stipresni per bendrą maldą, o ir darbuose, kaip ir kokie svarbūs būtų, niekas nesugriuvę. Vienus ypač palietė kun. M. Kučinsko katechezė apie paveikslą, ne vienas, įkvėptas gaivios konferencijų vedėjo minties, minėjo atsiprašymo, atleidimo, kito žmogaus priėmimo svarbumą tarpusavio santykiuose, daugelis sakė išsivežantys nuoširdų pasiryžimą kasdien stengtis gyventi jautresne širdimi, karštesne malda ir netgi drąsiau eiti susitaikyti su Dievu išpažintimi. Žmonės ypač dėkojo už bendrą juos sujaudinusią Kryžiaus kelio maldą.
Iš miesto šurmulio atvykę rekolekcijų dalyviai tą dieną galėjo sutikti Viešpatį ir rekolekcijų namus supančioje nuostabioje gamtoje – ji taip pat įdėmiau pažvelgus, kaip ir žmonių širdys Kristaus Prisikėlimui, jau rengėsi būti pažadinta Kūrėjo pavasario atgimimui.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
