Fotografijos Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Kovo 1 d. Kaune, Šv. Jono Krikštytojo pastoracijos centre, įvyko pirmasis ugdymo seminaras parapijų zakristijonams iš jiems arkivyskupijos kurijos rengiamo mokymų ciklo „Dievo namų virtuvės šefas“. Pirmojo seminaro tema „Pastoracijos darbuotojų pagundos ir iššūkiai“ kalbėjo arkivyskupas Lionginas Virbalas, kun. Mindaugas Grigalius (Šiaulių vyskupija) ir kun. Artūras Kazlauskas (Kauno arkikatedra bazilika).
Į pirmuosius tokio pobūdžio ugdomuosius mokymus susirinko beveik 30 zakristijonų, tarnaujančių Kauno miesto bei kitose arkivyskupijos parapijose. Juos visus pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Bendrai pradžios maldai vadovavęs ganytojas vėliau džiaugėsi galėdamas labiau susipažinti su parapijų zakristijonais, tarp kurių buvo ir jaunesnių, dirbančių kelerius metus, ir jau ne vieną dešimtmetį jais tarnaujančių.
„Jūs esate labai svarbūs parapijų klebonų talkininkai“, – sakė arkivysk. L. Virbalas, pasidalydamas, jog ir pats pradėjo patarnauti bažnyčioje nuo 1974 metų, vėliau dirbo zakristijonu Linkmenyse (Ignalinos r.). Juo darbavosi ir studijuodamas pogrindžio kunigų seminarijoje.
Kaip sakė ganytojas, šis seminaras nėra profesinis pasitobulinimas. Ir kunigai renkasi kas mėnesį į ugdymo konferencijas. Tarnavimas Bažnyčioje nėra vien tik darbas, o nuo zakristijonų, referentų, vargonininkų labai daug kas parapijose priklauso. Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog klebonai prireikus zakristijono ieško ne skelbimuose, bet ieško gero, tikinčio žmogaus. Šią tarnystę priėmus, tikėjimas lieka svarbiausias.
„Kaip gera matyti darnų parapijų gyvenimą, kur kiekvienas žino savo pareigas, nuoširdžiai atlieka jas su tikėjimu. Taip susikuria ir persiduoda gera atmosfera parapijoje. Zakristijonas – ne tik patarnaujantis bažnyčioje. Pavojus galvoti – štai, paprašė klebonas, esam pasamdyti darbuotojai“, – sakė arkivyskupas. Ganytojas pastebėjo, jog ši tarnystė irgi teikia šventumo galimybę, kai yra pašventinta paties Jėzaus tarnavimo pavyzdžiu, atliekama su pareiga, atsidavimu, atiduodant Dievui Jam tenkančią garbę.
Arkivyskupas atkreipė dėmesį į pagarbų elgesį altoriaus erdvėje, kuri yra ženklas ir pagalba žmogui sutikti Dievą sakramentuose. Zakristijonai pasitarnauja kurdami bažnyčios kaip Dievo namų, maldos aplinką, kurioje visi būtų priimti ir jaukiai jaustųsi, bendruomenėje vyrautų džiaugsmas, paprastumas, bendrystė. Gerosios zakristijono savybės – tai atsakomybė, uolumas, kad apeigos vyktų sklandžiai, jautrumas patarnavimų ateinantiems žmonėms. Zakristijono tarnystė yra labai pastebima kitų, todėl svarbus jo liudijimas elgesiu, visu gyvenimu. Ganytojas pabrėžė, jog geras liudijimas priartina žmogų prie Dievo, blogas – nutolina, o kartais įsiskaudinama netgi visam gyvenimui. Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog ir patiems zakristijonams reikia palaikymo, padrąsinimo.
„Zakristijono tarnystė kyla iš bendro visų mūsų pašaukimo – su meile tarnauti Viešpačiui“, – sakė svečias kunigas Mindaugas Grigalius. Jis apibūdino šią tarnystę kaip tarnavimą kuriant vienovę, darną bažnyčioje, o tai reikalauja atsidėjimo Viešpačiui. Kunigas aptarė zakristijono tarnystės ištakas Šventajame Rašte – Jėzaus paliepimu buvo ruošiama Paskutinės vakarienės menė. Tai buvo paruošimas to, kas tarnautų Viešpaties aukai ir vėliau būtų daroma Jo atminimui per kartų kartas.
Zakristijono tarnystę, kaip minėta seminare, popiežius Grigalius IX buvo apibrėžęs kaip garbingą pareigą įsipareigojant rūpintis šventaisiais indais, žvakėmis, rūbais ir kitais liturginiais reikmenimis. Zakristijono vardas kilo nuo zakristijos, kur anksčiau buvo saugomas Švč. Sakramentas, o pareigos – saugoti tai, kas joje buvo šventa. Zakristijonams šiandien tenka daugybė pareigų, jie kunigų padėjėjai, bendradarbiai, ir visa jų tarnystė turi kilti iš ryšio su Kristumi (plg. Ps 26, 8: „Viešpatie, aš myliu Namus, kuriuose gyveni, tavo šlovės buveinę“).
„Nuo pat vaikystės buvau ministrantas ir zakristijonas, tad man ši tarnystė sava, ją labai vertinu“, – sakė kun. Artūras Kazlauskas. Kunigas dalijosi, kaip šiandien yra suprantama Bažnyčia ir jos misija, apgailestaujant, jog dar neretai jos suvokimas tebėra senovinis, kaip piramidės, kurioje pasauliečiai yra pačioje žemiausioje pakopoje, o gavusieji šventimus – tarsi arčiau Dievo, tarpininkai tarp Jo ir žmonių.
„Bažnyčios centras yra liturgija, o liturgijos – pats Jėzus Kristus“, – sakė kun. A. Kazlauskas, atkreipdamas dėmesį į Vatikano II Susirinkimo dogminę konstituciją apie Bažnyčią „Lumen gentium“, mininčią visų Bažnyčios narių pašaukimą į šventumą, pareigas Bažnyčioje, taip pat ir pareigą visiems Krikštu pateptiesiems nešti Kristaus Evangeliją pasauliui. Pagal šią Bažnyčios sampratą, Dievas yra ne kažkur aukštai, kaip piramidėje, – Jis yra viso ko centras, į Jį turi visa krypti liturgijoje ir gyvenime.
Kun. Artūras Kazlauskas atkreipė dėmesį į popiežiaus Pranciškaus minimus Bažnyčios kaip karo lauko ligoninės ar muitinės įvaizdžius. Svarbu neatstumti žmonių, pasirūpinti svetingai ir pagarbiai priimti kiekvieną atėjusįjį, kaip ir karo ligoninėje neklausiama sužeistojo, kas ir kodėl jį sužeidė, bet skubama jam pagelbėti. Tuo kaip Bažnyčios atstovai, jos veidas, gali pasirūpinti ir tarnautojai. Į bažnyčią visiems turi būti gera užeiti, o tikrasis šeimininkas joje yra pats Viešpats.
Be kita, kun. A. Kazlauskas pasidalijo Italijos patirtimi, jog čia parapijose nėra samdomų darbuotojų, o visas reikalingas tarnystes (tarp jų ir šv. Komunijos nunešimą nepajėgiantiems kaimynams) entuziastingai atlieka savanoriai.
Zakristijonai seminare turėjo galimybę užduoti rūpimų klausimų, susipažinti, pabendrauti tarpusavyje pietų metu.
Šiuo mokymu buvo pradėtas Kauno arkivyskupijos kurijos rengiamas mokymų ciklas Bažnyčios tarnautojams. Mokymus parapijų zakristijonams, referentėms, vargonininkams, maldos grupių vadovams remia Lietuvių katalikų religinė šalpa, o juos veda vyskupai, kunigai (ne tik Kauno arkivyskupijos), vienuolės, kurijos darbuotojai.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
