Kai tu gimei, Dievas tau davė dovaną kurti. Savo širdimi, savo rankomis, savo žodžiais, balsu ir mintimis. Dievas, kuris yra Kūrėjas, leido ir tau pajausti kūrybos džiaugsmą. Kiek yra gražių Dievo pašauktų žmonių, kurie kuria – grodami, deklamuodami, dainuodami, savo žodžiu kitus paglostydami. Kiek daug turime tokių draugų, kurie paslapčia, kai niekas negirdi, švelniai glosto gitaros stygas ir visur eina niūniuodami gražią dainą – eina per kambarius, per pievas, per autobuso stoteles – visur, bet tik ne į sceną. Scenos bijo, o kambario – ne. Žiūrovų bijo, o vienišų žmonių, kurie stotelėje laukia autobuso, – ne.
Tam, kad šie tylūs kūrėjai būtų išgirsti, kad žmonės galėtų paploti Dievui, kuris mums dovanoja talentus, tam, kad jie visi galėtų susiburti vienoje vietoje, kovo 8 dieną arkivyskupijos konferencijų salė virto jaukiausia koncertų sale.
Kauno arkivyskupijos Jaunimo centras padovanojo kūrybos ir muzikos vakarą, kurio metu kiekvienas atėjęs turėjo privilegiją matyti, kaip Dievas liečia žmones – per muziką, per dainą, per eilėraštį, per degančią žvakę prie Kristaus kryžiaus. Planuotas kuklus muzikos vakaras virto didele muzikine švente, subūrusia 200 žmonių vienoje vietoje.
Kūrybos ir muzikos vakaras nuo pirmų iki paskutinių minučių buvo pilnas staigmenų – besirenkančių svečių salėje ištikimai laukė būrys savanorių, papuošti stalai, prie kurių netrukus visi susirinkę įsitaisė ir visą likusį vakarą kartu dalijosi – bendryste, sausainiais ir atviromis širdimis.
Vakarą pradėjęs renginio vedėjas Arūnas Žemaitaitis viso koncerto metu žiūrovus džiugino savo humoro jausmu ir vertė nostalgiškai nugrimzti į prisiminimus, skaitydamas poeziją.
Kad poezija yra kalba, kuria kalbasi širdys, įrodė pirmasis vakaro dalyvis – Rimantas, nuostabiai skaitęs ne tik Vytauto Mačernio eilėraščius, bet ir stebinęs savo paties kurtomis eilėmis. Nuaidėjus plojimams, į sceną įžengė penki puikūs muzikantai iš VU KHF ansamblio „Concordi Sono“, apsiginklavę įvairiais instrumentais – nuo smuiko iki kontraboso, ir klausytojams padovanojo du klasikinius kūrinius. Jiems skambant vieni lėtai užsimerkė ir keliavo ten, kur nešė muzika, o kiti įdėmiai stebėjo, kaip profesionaliai grojantieji valdo savuosius instrumentus.
Nutilus paskutinei suvirpintai stygai, skambūs plojimai palydėjo šį „Concordi Sono“ ansamblį, o toliau į sceną su gitaromis žengė Matas ir Dangiras – du puikūs muzikantai, atliekantys dainuojamąją poeziją. Matas ir Dangiras atliko ne tik visiems žinomų atlikėjų dainas, bet ir atvėrė savo širdis, padovanodami savos kūrybos dainų. Jos palietė kiekvieno esančiojo širdį ir vertė prisiminti tuos, kuriuos myli, arba tuos, kuriuos mylėjo.
Po vaikinų į sceną įžengė žavioji Jonė ir atsinešė draugo gitarą, tikėdamasi, jog ši gitara padės jai groti taip gerai, kaip sekėsi draugui. Jonė uždainavo, ir kiekvienas, žiūrėdamas į šią mergaitę, tikėjo kiekvienu žodžiu, kuriuo ji taip nuoširdžiai dalijosi. Vėliau prie Jonės prisijungė jos bičiulės – Mintautė ir Svajūnė, merginų trio atliko lietuvių liaudies dainą apie bernelį. Salė karštai plojo, o merginos šypsodamosi užleido sceną Ievai. Ieva, pritardama gitara, atliko dvi dainas, nuskambėjusias stebuklingai – Ievai dainuojant tau išauga sparnai, kurie tave neša kažkur aukštai ir kažkur labai toli.
Na, o tada atėjo metas vienai didžiausių vakaro staigmenų – vyskupas Kęstutis Kėvalas akordeonu sugrojo ir sudainavo savo kūrybos dainą „Tu mano viltis“ taip ypatingai, jog visa salė negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, – visi stojosi ir filmavo džiaugsmo ir nuostabos veidais. Ši daina dar daugeliui po renginio skambėjo galvoje.
Nurimus ovacijoms, scenoje pasirodė dainuojanti Liucija ir grojantis Karolis. Jie atliko dvi žinomas angliškas dainas, atnešusias tiek geros nuotaikos, jog buvo sunku nepradėti šokti. Paskutinis duetas šiame vakare buvo Ignė ir Tadas. Grodami gitaromis jie atliko dvi žinomas dainas, kurios buvo labai artimos kiekvienam atėjusiam, todėl visi ėmė dainuoti kartu.
Pasibaigus dainoms, į sceną atėjo kun. Tomas PILCH OFM Cap, priklaupė prieš kryžių, esantį scenoje, užgrojo giesmę apie Jėzų, ir tuomet prasidėjo didžiausia vakaro staigmena – Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Į kūrybos ir muzikos vakarą įžengė pats Kristus – tas, dėl kurio mes galime kartu rinktis ir savo talentais šlovinti Viešpatį. Tas, iš kurio gavome šiuos talentus groti, dainuoti, deklamuoti ir klausytis vienas kito. Atėjo Tas, kuris parklupdė visą salę ant kelių.
Trumpa adoracija vakaro pabaigoje buvo atsakymas, kodėl viso renginio metu tiek atlikėjai, tiek renginio vedėjas kalbėjo apie dėkingumą. Nužengęs Kristus buvo atsakymas, kam labiausiai turime būti dėkingi. Visi kartu su kun. Tomu šlovino ir giedojo: „...meilė niekada nesibaigia“, nes Dievas yra meilė, kuri niekada nesibaigia.