Ugdymo seminaras parapijų vargonininkams (2016 03 15)Fotografijos Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Kovo 15 d. Kaune pradėtas ugdymo seminarų ciklas „Tau naują giesmę sukursiu“ parapijų vargonininkams. Į Kauno arkivyskupijos kurijos kvietimą dalyvauti tokių mokymų cikle atsiliepė 26 vargonininkai (kai kurie kartu yra ir chorų vadovai) iš Kauno, Jonavos, Ukmergės parapijų, keletas atvyko iš Panevėžio vyskupijos. Jie dalyvavo pirmajame seminare „Vargonininkas ar (ir) giedojimo vadovas?”, kuris iš pradžių vyko Šv. Jono Krikštytojo pastoracijos centre, o po pietų persikėlė į Jėzuitų bažnyčią prie vargonų. Seminarą vedė doc. Renata Marcinkutė Lesieur, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros vedėja.
Seminaro dalyvius jo pradžioje sveikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas atkreipė dėmesį, jog tikintieji bažnyčioje dalyvauja bendruomeninėje maldoje, jie susirenka kartu šlovinti Viešpaties. Giedojimas, šlovinimas yra esminis dalykas bendruomenei.
Religinė muzika, giedojimas, kaip sakė arkivyskupas, kyla iš gilumos, religinio išgyvenimo. Šventojo Rašto psalmėse nuolat kalbama apie Dievo šlovinimą – garsiai ir su polėkiu. Ganytojas priminė šv. Augustino žodžius, jog kupinas džiaugsmo žmogus savo balsu jį išlieja iš perpildytos širdies. Religinė muzika turi padėti žmonėms atiduoti garbę Dievui, dalyvauti liturgijoje, ją tinkamai išgyventi. Tai ne bet koks muzikavimas – juo įsijungiama į liturgiją, atspindimi liturginių metų laikotarpiai, jų mintis bei nuotaika.
Ganytojas atkreipė dėmesį, kaip kruopščiai rengiamasi giedojimui, parenkami kūriniai, derinami balsai Rytų Bažnyčioje, dėkojo į pakvietimą dalyvauti ugdymo cikle atsiliepusiems vargonininkams bei seminaro vedėjai, su kuria bendradarbiavo dirbdamas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi.
Seminaro vedėja Renata Marcinkutė Lesieur džiaugėsi galimybe susitikti, pasidalyti, praturtinti vieniems kitus. Ji atkreipė dėmesį, jog nuo neatmenamų laikų žmogaus balsas buvo jautriausia širdies styga, ypatingais momentais žmogus pradėdavo deklamuoti, dainuoti, giedoti. Giedojimo istorija prasidėjo tuomet, kai Dievui pagarbinti nebeužteko žodžių, tačiau religinė muzika tik vėliau pradėta užrašyti. Pirmųjų krikščionių giedojimas buvo teksto kalbėjimas per muziką. Jie giedodavo švęsdami Eucharistiją mažomis bendruomenėmis iš liaudies muzikos kylančiomis intonacijomis.
Viešnia atkreipė dėmesį, jog vėliau kuriantis vienuolynams, atsiradus ir ištobulėjus grigališkajame choralui žmonės nemokėjo lotyniškai, tad negalėjo kartu giedoti, dėl to tam tikrais Mišių momentais (pvz., pradžioje, pabaigoje) įterpdavo savo liaudiškas giesmes. Protestantų bažnyčioje pirmiausia pradėta mokyti žmones giedoti jų kalba. XX a. pr. Katalikų Bažnyčioje pabrėžta giedojimo svarba, tačiau tik vėliau, po Vatikano II Susirinkimo, liturgijoje giedama gimtąja kalba.
Seminare dalytasi patirtimi, kaip paskatinti žmones šiais laikais giedoti bažnyčioje. Patys vargonininkai sakė, jog tai priklauso ir nuo jų pačių užsidegimo, pasidalijo apie ypač Vokietijoje, Prancūzijoje sutinkamą praktiką, kai prieš pat Mišias vargonininkai pamoko žmones atliepų, minėjo, jog įtraukti padeda choro giedojimas toje pačioje bažnyčios erdvėje, netgi įsimaišant tarp žmonių. Be to, tam nepasitarnauja ir santūrus lietuvių būdas, ir supratimo apie dalyvavimą liturgijoje, ir gyvo tikėjimo stoka.
Praktinėje seminaro dalyje Jėzuitų bažnyčioje vargonais grojo ne tik seminaro vedėja Renata Marcinkutė Lesieur, bet ir kiti vargonininkai, pasidalyta apie giesmių repertuarus.
Seminaras surengtas parėmus Lietuvių katalikų religinei šalpai.
Antrasis vargonininkų seminaras – balandžio 26 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
