Kovo 21 d. Kauno arkivyskupijos Šeimos centre susirinko sužadėtinių rengėjai – sutuoktinių poros, padedančios sužadėtiniams parapijų grupelėse tinkamai pasirengti Santuokos sakramentui. Susitikimą pradėję malda, susirinkusieji kartu su VDU dėstytoja doc. dr. N. Liobikiene aptarė darbo grupėse patirtį.
Susitikimo pradžioje dalyviai iškėlė jiems aktualiausius klausimus: kaip išjudinti abejingus dalyvius? Ar privalomi namų darbai? Kaip dirbti su civiliai susituokusiais? Kokia grupės vadovų atsakomybė? Susirinkusiuosius taip pat domino grupės valdymo, temų išdėstymo ir panašūs klausimai. Buvo aptartas tinkamiausias grupės dydis ir tai, kad jis kinta metų bėgyje, priklausomai nuo sužadėtinių srauto. Šiuo metu Santuokai rengiasi daug sužadėtinių, todėl kartais grupėse būna ir daugiau kaip 10 porų. N. Liobikienė, dalydamasi savo grupių vedimo patirtimi, siūlė sužadėtinių rengėjams pasinaudoti „apšildymo“ žaidimais, taip pat projekciniais klausimais ir keletą iš jų pademonstravo praktiškai. Tai akivaizdžiai padėjo dalyviams pasijausti drąsesniems ir atviresniems.
Po to susirinkusieji dalijosi mintimis apie sužadėtinių grupės vadovo vaidmenį, kurį apibūdino labai įvairiai: tai bendrakeleivis, palydintis poras kursų metu ir po jų; moderatorius, kurio tikslas „užvesti“ diskusiją; grupės telkėjas, siekiantis, kad visi sužadėtiniai jaustųsi laisvai, išsakytų savo nuomonę ir gebėtų išgirsti kitus. Dalis dalyvių teigė, kad vadovo vaidmuo yra kintantis ir priklauso nuo grupės narių brandumo („jeigu grupė tyli, tampu mokytoja, o jeigu sužadėtiniai drąsūs ir brandūs - būnu palydėtoja“). Kiti sakė: „Noriu motyvuoti, kad jie teisūs rinkdamiesi šį, o ne kitą kelią“, arba „liudijame savo šeimos tikėjimą bei patirtį, norime perduoti žinią apie patiriamą Santuokoje džiaugsmą su Dievu“.
Dalyviai tvirtino, kad labai svarbu perduoti Bažnyčios mokymą, kviesti į grupę įdomius svečius: vienuolius, kunigus, medikus, buvusius sužadėtinius, kurie šiandien jau yra nuėję ilgą dvasinį kelią. N. Liobikienė priminė, kad būtų klaidinga prisiimti eksperto poziciją, t. y. žiūrėti į sužadėtinius tarsi iš aukšto, nepaisyti jų nuomonės, vertinti arba kritikuoti, bei pademonstravo, kaip išklausius įvairias nuomones vesti į teisingą atsakymą. Savanoriai kalbėjo apie atsakomybę dėti pastangas ir skirti laiko pasiruošimui, o iškilus neaiškumams kreiptis pagalbos į kunigą arba į Šeimos centrą. „Kad santykis su sužadėtiniais būtų autentiškas, nereikia apsimetinėti. Liudyti poroms, kad sunkumai yra neišvengiama Santuokos dalis, tačiau visada galima glaustis prie Kristaus ir prašyti Jo pagalbos. Šventame Rašte randame daugybę ištraukų, kur Dievas rodo labai jautrų santykį su žmogumi“, – kalbėjo susitikimo vedėja.
Po vakarienės dalyviai aptarė būdus, kaip dirbti su tyliais arba perdėtai aktyviais ir konfrontuojančiais sužadėtiniais, kaip susitikimų pabaigoje pakviesti į grįžtamąjį ryšį, kokią reikšmę kiekvieno susitikimo metu ir po jo turi malda už sužadėtinius, ypač tuos, kurie atrodo „nepatogūs“. Atviras klausimas liko, kaip dirbti su jau civilinę santuoką ir vaikus turinčiomis poromis.
Susitikimo dalyviai ne tik įgijo naudingos patirties, bet galėjo ir konfrontuoti, išsakyti savo nuomones, diskutuoti ir išgyventi bendrystės jausmą.
Susitikimą parėmė Lietuvių katalikų religinė šalpa.
