Šiuo Velykiniu laikotarpiu Bažnyčiai pamažu artėjant į jį užbaigiančias Sekmines, katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ balandžio 17 d. sekmadienį vėl pakvietė į Atsinaujinimo dieną, jos temą susiedami su švenčiamo ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metais.
Į „Gyvųjų akmenų“ pakvietimą atsiliepė ne tik kauniečiai – VDU Didžiojoje salėje buvo įvairaus amžiaus žmonių (daug jaunimo) iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų. Bendruomenės vadovai Rūta ir Antanas Šalaševičiai renginio pradžioje atkreipė dėmesį, jog Atsinaujinimo dienos tarsi medis jau auga 20 metų; tai malonė būti drauge ir vieni kitus drąsinti, kelti aukštyn.
Renginys ir šįkart išlaikė tradicinį formatą: surengtos dvi teminės konferencijos bei vėliau pasidalijimai darbo grupėse, o dalis laiko skirta maldai – sekmadienio Eucharistijai, Švč. Sakramento adoracijai (per visą renginį vykusiai atskiroje auditorijoje), šlovinimui bei užtarimo maldai su „Gyvaisiais akmenimis“ bei „Gailestingumo versme“. Tarp konferencijų surengta ypatinga malda-meditacija giesme ir žodžiais apmąstant popiežiaus Pranciškaus mokymą apie gailestingumą, susitaikymo malonę (pagal knygą „Dievo vardas – Gailestingumas“).
Dievo gailestingumas – tai Jo Dvasios artumas
Malonę iš naujo šauktis Šventosios Dvasios susirinkus į bendrystę Atsinaujinimo dienoje, išgyventi naują Jos patirtį minėjo vyskupas Kęstutis Kėvalas susirinkusiems į konferenciją „Gailestingumas – Šventosios Dvasios darbas“. Kokiu būdu Šventoji Dvasia yra Dievo gailestingumo darbas, ganytojas mokė remdamasis Jono evangelija (20, 19–27). Pasakojime apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams jis atkreipė dėmesį į tris žodžius: „imti“, „atleisti“, „sulaikyti“.
Komentuodamas „imti“, vysk. Kęstutis pasidalijo, kaip išgyveno Dievo artumo, paslapties, didybės pojūtį dar vaiko akimis stebėdamas Švč. Sakramento procesiją bažnyčioje; kaip gavo laisvės ir drąsos, tikėjimo pamoką iš sovietmečiu traukinyje besimeldusios jaunuolių grupelės. Mums, ganytojo žodžiais tariant, reikia tik priimti, kai Dievas mums siūlosi, mums dovanoja save per pačius netikėčiausius dalykus.
„Dievo gailestingumas pirmiausia pasireiškia per Jo artumą. Jo Dvasia jau dvelkė „virš vandenų“ sukūrimo pradžioje“, – sakė vysk. Kęstutis, pabrėždamas, jog Dievas ir šiandien ieško žmogaus, savo Žodžiu gydo neviltį. Nepriimdami Jo Dvasios, galime gyventi ir nešti savo dienų „lažą“, be įkvėpimo ir džiaugsmo.
Ką reiškia „atleisti“, vysk. Kęstutis atsakė popiežiaus Pranciškaus knygoje užrašyta mintimi, jog be Dievo atleidimo pasaulio istorija baigtųsi jau šiandien. Atleisti – tai duoti kitam šansą, neteisti kito. „Sulaikyti“ – tai dar vienas Šventosios Dvasios veikimo būdas. Pasak ganytojo, kartais mums reikia radikalumo, drąsos pasakyti ir griežtesnį žodį. Sulaikymas irgi gali būti malonė. Be kita, savo žodyje ganytojas sakė matantis paralelę tarp Gailestingumo darbų kūnui bei sielai ir Šventosios Dvasios dovanų – gerus darbus spontaniškai darome Dvasios apdovanoti ir Jos įkvėpti.
Nuolat atsiversti iš pasaulio dvasios
„Galima gyventi dvasinį gyvenimą, tačiau nieko bendro neturėti su Dievu“, – sakė antrąją konferenciją „Šventumas kaip tikroji laisvė. Nes nelaisvas žmogus yra negailestingas“ vedusi filosofijos dr. Bronė Gudaitytė (VDU). Ar nebijome gyventi „nenormalaus“, pasaulio akimis, gyvenimo ir iš tikrųjų sekti Jėzumi? Ar tikrai į Jį tikime ir nebijome susitikimo su Juo – susitikimo, kuris atskleistų visą tiesą apie mus? Šiais ir daugybe kitų klausimų B. Gudaitytė kėlė mintį apie autentišką krikščionio gyvenimą. Jis nieko bendro neturi su troškimu gerai įsikurti gyvenime, keisti, tvarkyti pasaulį, kad visi būtų „kaip aš“, kad visa suktųsi „apie mane“. Šitoks „normalus“, „kaip visų“, gyvenimas – tai, pasak pranešėjos, yra lyg koks nuodas ir baisi iliuzija. Jis nepatenkina giliausių žmogaus troškimų ir yra toli nuo Dievo. Tokia pati iliuzija gali būti ir atkaklus Dievo pažinimo siekimas, psichologinio komforto troškimas per tikėjimą, savo pačių susikurti „dvasingumai“.
„Jėzus nori išgydyti iš šių iliuzijų savo šviesa“, – sakė B. Gudaitytė, atkreipdama dėmesį, jog Dievas pats ateina į pasaulį kaip vargšas tvartelyje. Jam patinka ateiti į žmogaus silpnumą, nesaugumą, kai pasaulis tuo metu siūlo visomis jėgomis kovoti už save. Jėzus yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Tačiau Jėzus yra ne tas, kuris teikia malonumus. Jis neša ramybę per kovą – grumtynes su pasauliu, su savo kūnu, su velniu, kuris gali pasiglemžti, net jei sėdime pirmuosiuose bažnyčios suoluose. Tikras krikščionis, pasak konfrencijos vedėjos, turi nuolat atsiversti iš pasaulio dvasios, dėl amžinybės nuolat kovoti geras kovas (plg. apaštalą Paulių, 2 Tim 4).
Gailestinga meilė šeimoje, bedruomenėje
Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi į darbo grupes. Jose dalytasi apie tikėjimo paguodą ir kodėl kartais jos nepatiriama (su t. Aldonu Gudaičiu SJ), apie atsivertimą – nuo išorės į vidų (su B. Gudaityte), apie bendruomenę, kuri išaugo iš savanorystės (su Mantu Kuraičiu ir Jono Pauliaus II piligrimų centro jaunimu).
Didžiojoje salėje vyko susitikimas su svečiais Eva ir Erichu Bergeriais iš Šionštato apaštalinio šeimų judėjimo. Sutuoktinių pora, remdamasi šio judėjimo įkūrėjo J. Kentenicho šeimos pedagogika bei savo patirtimi, dalijosi, kas yra tikrasis gailestingumas šeimoje. Vaikus kartais nuvilia netikras džiaugsmas, tėvų siūlomas jiems per daiktus (pvz., brangius žaislus). Vaikams pirmiausia reikia tėvų apkabinimo, besąlygiškos meilės. Pasak sutuoktinių, vaikas laisva valia atsiveria tėvų meilei, leidžiasi jų apkabinamas, „pakeltas į viršų“. Toks santykis padeda vaikams nuvokti apie gailestingą Dievo meilę, kuria visi kaip Tėvo vaikai esame mylimi.
Malda už kunigus, Gerojo Ganytojo pagalbininkus
Dr. Valdo Mackelos (VDU) įvadu apie prisikėlusio Jėzaus susitikimą su mokiniais Emauso kelyje ir duonos laužymą pasirengę Eucharistijai, visi Atsinaujinimo dienos dalyviai džiugiai šventė ją, vadovaujami Kauno ganytojų. Arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo kvietimu šį Gerojo Ganytojo sekmadienį buvo meldžiamasi už kunigus, prašant daugiau kunigystės pašaukimų, padrąsinimo tiems jaunuoliams, kurie nesiryžta atsiliepti į Viešpaties pakvietimą.
„Kunigai yra Gerojo Ganytojo pagalbininkai bei įrankiai. Skelbdamì Dievo žodį ir teikdamì sakramentus, jie išlaisvina žmones iš nuodėmių ir dvasinių pavojų, saugiai veda juos prie gyvojo vandens šaltinio – Kristaus. Todėl kunigų tarnystė yra gyvybiškai svarbi, nes jie tęsia Kristaus misiją pasaulyje“, – sakė vėliau homilijoje arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jis atkreipė dėmesį, jog šiandien daug kas – televizija, internetas, partijos, minia – siūlosi būti mūsų ganytojais, paragino visus būti budrius ir tarp daugybės balsų, bandančių formuoti pasaulėžiūrą, visų pirma klausytis Kristaus – Gerojo Ganytojo.
Daug žmonių šioje Eucharistijoje priėmė šv. Komuniją, o ją dalyti padėjo prie altoriaus patarnavę Kauno kunigų seminarijos klierikai.
Kitą Atsinaujinimo dieną planuojama surengti spalio 16 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
