Kardinolo Audrio Juozo Bačkio knygos „Taip, laimingas“ sutiktuvės Kaune (2016 04 20)Fotografijos Emilio Vasiliausko
Balandžio 20 d. vakare VDU Didžiojoje auloje Katalikų teologijos fakulteto bendruomenę, kauniečius sveikino kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Ganytojas atvyko į Kauną, kuriame yra gimęs, o dabar sugrįžo čia su neseniai išleista savo knyga Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius ( Naujasis Židinys-Aidai, 2016).
Vakare dalyvavo ir Kauno ganytojai – arkivyskupas Lionginas Virbalas bei arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, taip pat Kauno kunigų seminarijos bendruomenė su rektoriumi mons. Aurelijumi Žukausku. Visus pasveikino VDU KTF dekanas dr. Benas Ulevičius, o susitikimą vedė ir kardinolą bei knygą rengusį publicistą, vertėją, poetą, Nacionalinės premijos laureatą Antaną Gailių kalbino dr. Valdas Mackela.
„Tai nėra mano memuarai, bet greičiau įspūdžiai, kaip tuomet jaučiau, ką mačiau, supratau“, – sakė kardinolas, nuoširdžiai tą vakarą pabendraudamas su žmonėmis ir atsakydamas į gausius klausimus.
„Norėjosi pasitarnauti, ką nors gero padaryti žmonėms“, – sakė svečias, atsakydamas į klausimą, kas brandino ir įkvėpė jį kunigystei. Vėliau jis pabrėžė, kokią įvairią, gražią, augančią Bažnyčią matė tuose kraštuose, kur dirbo diplomatinį darbą Šventojo Sosto siuntimu. Skirtingų kultūrų pažinimas brandino, plėtė pasaulio suvokimą, ugdė pagarbą kito žmogaus supratimui bei atvirumą. Ganytojas šiltai atsiliepė apie savo artimą bičiulį tuometį popiežių Joną Paulių II, jo palankumą Lietuvai, taip pat su džiaugsmu minėjo savo sugrįžimą į ją po 52 metų to paties Jono Pauliaus II paskyrimu.
„Mylėjau Lietuvą, norėjau tarnauti Bažnyčiai Lietuvoje kaip Visuotinės Bažnyčios daliai ir ta kryptimi ėjau. Turėjau širdies ryšių su Lietuva. Esu laimingas, kad galėjau dalį gyvenimo joje praleisti, kad tėvai sugrįžo į laisvą Lietuvą ir čia užbaigė savo gyvenimo dienas“, – sakė kardinolas, prisimindamas pirmuosius savo kaip arkivyskupo rūpesčius Vilniuje – pasirūpinti skurstančiais žmonėmis (čia įkūrė „Betanijos“ valgyklą, nakvynės namus), neįgaliaisiais (kardinolas ir šiandien kaip vyskupas lydi proto negalią turinčių asmenų ir jų bičiulių bendruomenę „Tikėjimas ir Šviesa“ ).
„Pripažįstu, jog pilnai „neįsipaišiau“ į Lietuvos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, bet bandžiau“, – su jam įprastu kuklumu ir nuolankumu sakė kardinolas. Tačiau žmonių šilti plojimai, padėka už tarnystę ir, žinoma, už knygą (daugelis prašė jai autografų) bylojo ką kita. Panašiai savo žodžiu paliudijo ir arkivyskupas S. Tamkevičius.
„Kardinolo asmenyje matėme ganytoją, kuris ateina iš Visuotinės Bažnyčios ir gali labai pasitarnauti Bažnyčiai Lietuvoje“, – prisiminė arkivysk. S. Tamkevičius, šiltai atsiliepdamas apie kardinolą kaip apie brolį vyskupą, į kurį visada galėjo atsiremti. „Kardinolui Vilniaus arkivyskupijoje buvo sunkiau, nei Kaune, kuris ilgą laiką buvo Lietuvos dvasinio gyvenimo centras, tačiau jis rado būdų, kaip vesti Bažnyčią į priekį. Buvau laimingas, kad šalia yra ganytojas, su kuriuo galima aptarti klausimus, tikėtis aiškių sprendimų ir atsakymų“, – sakė arkivyskupas, tuo pat metu vadovavęs Kauno arkivyskupijai.
„Daugiau knygų nebus“, – juokavo kardinolas A. J. Bačkis, tačiau jau tą vakarą jam buvo užduota klausimų, kurie netilpo ar nespėjo patekti į knygą „Taip, laimingas“. Beje, ją rengęs A. Gailius minėjo savo norą žiniasklaidos kiek privengiantį kardinolą parodyti giliau, ne tik tokį, koks jis buvo matomas viešumoje, ypač pabrėžė diplomatinį ganytojo būdą, diskretiškumą.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
