II seminaras parapijų referentėms apie parapijų reprezentaciją ir raštvedybą (2016 04 21)Kovo mėnesį arkivyskupijos kurija pradėjo parapijos referenčių ugdymo ciklą „Kaip pamatyti Bažnyčios veidą?“, o balandžio 21 dieną buvo surengtas II seminaras, skirtas parapijų reprezentacijai ir raštvedybai.
Apie sielovados bendradarbių iššūkius susitinkant su žmonėmis seminare mokė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, kun. Artūras Kazlauskas dalijosi apie Bažnyčios sampratą ir kaip geriau reprezentuoti parapiją, ses. Lidija Edita Šicaitė patarė, kaip geriau tvarkyti parapijos raštvedybą.
Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė atkrepė dėmesį į popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“, skirtą Evangelijos skelbėjams šių dienų pasaulyje. „Popiežius kalba apie džiaugsmą, kuris šviečia žmogaus, sutikusio Kristų, veide“, – sakė Vaida. Ji atkreipė dėmesį, jog žmonių vienatvė, liūdesys, vidinės tuštumos jausmas rodo, kad santykis su Kristumi yra sušlubavęs, tuomet mažėja entuziazmas dirbti, daryti gerus darbus.
„Dievas duoda daug įvairių situacijų, kai dirbame su žmonėmis. Greičiausiai tie žmonės ateis pačiu netinkamiausiu laiku, mus sutrikdys“, – kalbėjo Vaida, pabrėždama, kad žmonės gali turėti įvairių lūkesčių, jų ir mūsų požiūris į Bažnyčią gali labai skirtis. Gali būti, kad žmonės labai natūraliai nežinos, kaip, pvz., bažnyčioje elgtis. Tad dirbančiųjų joje uždavinys – sukurti aplinką, kad niekas joje nesijautų blogai.
Vaida aptarė 10 iššūkių, sukeliančių sunkumus dalytis gailestingumu savo darbo vietoje. Tai skirtingi bendruomenės narių lūkesčiai ir vadovavimo samprata (pasak Vaidos, santykis su vadovu turi būti abipusis, ne pataikavimo, bet tiesos laikymosi); tai nesveika konkurencija ar perdegimas, nuo kurio saugo laikas su Jėzumi – gyvybės šaltiniu; tai nesirėmimas kitais žmonėmis ar užsidarymas „išrinktųjų“, „savų“ žmonių rate (tai trukdo į bendruomenę ateiti kitiems žmonėms) ir kt. Vaida atkreipė dėmesį, kaip svarbu popiežiaus paraginimu nesitenkinti vidutiniškumu, skatinti ir puoselėti motinišką aplinką bažnyčioje, į centrą iškelti Jėzų (antraip kyla pavojus, jog centre gali atsidurti klebonas, parapijos referentė ar kt.).
Kun. A. Kazlauskas priminė popiežiaus Pranciškaus šiandienį kvietimą Bažnyčiai – iš muitinės kontoros tapti gailestingumo namais. „Visais amžiais Bažnyčia buvo netobula, ji visada tobulintina, kaip ir pasaulis yra nuolat pagraužtas žmogiškųjų silpnybių“, – sakė kun. Artūras, atkreipdamas dėmesį į Bažnyčios istorijoje dukart išleistą Kanonų teisės kodeksą ir Bažnyčios sampratą jame. Pirmasis – 1917 m. – pateikia Bažnyčią iš Tridento Susirinkimo perspektyvos. Tai Bažnyčios kaip piramidės suvokimas – kuo aukščiau esi piramidėje, tuo esi arčiau Dievo. 1983 m. Kanonų teisės kodeksas paremtas Vatikano II Susirinkimo mokymu. Bažnyčia suprantama kaip į Kristų tikintieji, tai yra pasauliečiai ir pašventintieji, o jų centre yra Kristus. Tikintysis yra tas, kuris asmeniškai pažįsta Kristų ir Jį seka.
Aptardamas parapijos reprezentavimą, kun. Artūras atkreipė dėmesį bendravimo subtilumą sutinkant žmogų (pvz., Vokietijos Bažnyčioje pusė valandos turi būti pasikalbama apie mirusįjį – taip numatyta padėti žmogui išgyventi gedulą). Svarbu jautriai priimti žmogaus problemą, išlaikyti pagarbą, neparodyti nei šaltumo, nei familiarumo – turi būti svetingumas, žmogiškas draugiškumas. Kontaktas su žmogumi, be kita, prasideda jau nuo mandagumo, paprasto pasisveikinimo (ir nebūtinai katalikiško, kartais formaliai tariamo, nes negalima sumenkinti žmogaus, kuris galbūt nemoka pasisveikinti katalikiškai arba yra kitų įsitikinimų). Popiežius Pranciškus dabar rodo tokio paprasto žmogiško mandagumo ir susitikimo su kitu pavyzdį.
Rašto kultūrą, dokumentų rengimo klausimus, kurių dažniausiai kyla parapijų referenčių kasdienėje veikloje, seminare aptarė ses. Lidija Edita Šicaitė. Nors dokumentų rengimo taisyklės Bažnyčiai, kaip ir privatiems juridiniams bei fiziniams asmenims, yra rekomendacinio pobūdžio, sesuo kazimierietė, būdama lituanistė praktikė, atkreipė dėmesį, jog ir Bažnyčiai, ypač bendraujant su valstybinėmis institucijomis, privalu išlikti oriai ir labiau pasistengti. Pranešėja supažindino su pagrindiniais šaltiniais, kuriais referentės galėtų remtis tvarkydamos parapijos raštvedybą (dabar tai pavadinama ir „dokumentų valdymu“). Dokumentų rengimas reglamentuotas 2011 m. liepos 4 d. „Dokumentų rengimo taisyklėmis“. Žr. http://www.archyvai.lt/lt/teisine informacija_51/teisesaktai/aktualiosredakcijos.html
„Raštingumas yra vidinės kultūros ir gero tono ženklas“, – sakė ses. Lidija, pabrėždama, jog rengiant raštus svarbu ir kalbos taisyklingumas, ir konkretumas. Pranešėja patarė referentėms naudotis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banku (prireikus konsultacijos skambinti telefonu ar klausti raštu), internetiniais Dabartinės lietuvių kalbos žodynu bei didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, Joms pravartu turėti po ranka naująsias skyrybos taisykles, J. Šukio knygą „Kalbos kultūra visiems“.
Pranešėja mokė, kaip įforminti dokumentus, patarė, kaip susidaryti sistemą ir juos klasifikuoti, atkreipė dėmesį į dokumentų saugojimo terminus (juos turėtų reglamentuoti LVK bendru sutarimu), atkreipė dėmesį, kokios kalbos klaidos dažniausiai pasitaiko rengiant jų turinį (pvz., rašant datas, kreipinius, bažnyčių pavadinimus, adresus). Ses. Lidija sakė, jog raštų kalboje svarbus kiekvienas kablelis, svarbu taisyklingai ir reglamentuotai bendrauti taip pat ir elektroninėje erdvėje.
Seminaro dalyvės gyvai domėjosi, uždavė klausimų, dėkojo seseriai vienuolei už patarimus. Ji žadėjo, jei būtų poreikis, konsultuoti, parengti dokumentų šablonų.
Trečiasis parapijų referenčių susitikimas numatytas bendrose rekolekcijose, kurios vyks Guronyse.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
