.jpg)
Ugdomasis seminaras maldos grupių vadovams apie dvasines kompetencijas (2016 05 20)Gegužės 20 dieną arkivyskupijos kurijoje vyko antrasis ugdymo seminaras maldos grupių vadovams „Maldos grupės vadovas: kompetencija ir vaidmuo“ (visas ugdymo seminarų ciklas pavadintas „Kaip meldžiamės, taip ir gyvename“). Beveik dvi dešimtys seminaro dalyvių buvo supažindinti su keliais maldos grupių gyvavimo ir augimo aspektais, kuriuos lemia trys jos vadovo kompetencijos: dvasinė, tarpusavio santykių ir organizacinė.
Seminarus vedė sesuo benediktinė Agnietė Ivaškevičiūtė bei Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Kurijos sielovados programų koordinatorė pasidalijo džiaugsmu kalbėti drauge su seserim benediktine, su kuria susipažino maldos grupėje dar mokykliniais laikais.
„Tas faktas, kad esate čia, liudija jūsų pasišventimą ir tikėjimą“, – sakė sesuo Agnietė, pasidalydama su žmonėmis ir keliais neseniai Kaune vykusios RELaY konferencijos įspūdžiais.
Kalbėdama apie dvasinę vadovo kompetenciją, ses. Agnietė pabrėžė, jog krikščioniška tarnystė galima tiek, kiek meldžiamasi. Tai, kas daroma iš savęs, pareikalauja daug energijos, bet duoda mažai vaisių. Dvasinė kompetencija – tai veikti pagal Dievo valią (vadovai yra pirmas piktojo taikinys norint išblaškyti kaimenę), o tam reikia 3 dalykų: 1) dvasinio stuburo (maldos), 2) palaikymo (bendraminčių ir dvasinio palydėjimo) ir 3) apsaugos (dažnos sakramentinės praktikos). Asmeninėje maldoje išmokstama atpažinti dvasinius impulsus, atskirti, kur yra Dievo valia. Mintis, kurios kyla iš Dievo, gerai priima bendruomenė, jas padeda atpažinti ir dvasiniai palydėtojai. Sakramentinei praktikai kenkia apsipratimas, kai trūksta gilumo, susikaupimo, drąsos.
„Esam žmonės ir su žmonėmis. Fundamentali prielaida geram sveikam santykiui su kitu – aš esu aš, o kitas yra kitas“, – sakė sesuo benediktinė, kalbėdama apie santykius grupėje ir siūlydama, kaip vadovui apsibrėžti savo santykius su bendruomene, o grupei ir vadovui – abipusiškai susitarti dėl savo lūkesčių. Geram bendravimui svarbu, kad vadovas pažintų žmones, gerbtų skirtingumus ir kt.
Apie organizacinius gebėjimus kalbėjusi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė rėmėsi šv. apaštalo Pauliaus mintimi „Man gyvenimas tai Kristus“ (plg. 1 Kor 1, 21–26) ir šv. Ignaco Lojolos mokymu apie nuolatinę kovą ir įtampą, kurią išgyvena vadovai, organizuodami veiklą. Tai įtampa tarp to, ką daro pats kaip vadovas ir ką daro bendruomenė. Be to, įtampą kelia klausimas, kiek veikloje išlikti kontempliatyviam, o maldoje – veikliam.
Kurijos sielovados programos koordinatorė pabrėžė svarbą, kad pats vadovas maitintųsi iš Gyvojo šaltinio, – tik tada ir pats, ir visa grupė būtų gyva šakelė, neštų vaisius. Vadovas gali būti geras žmogus, tačiau neturėdamas kompetencijų, nemokėdamas apsibrėžti ribų daug nenuveiks, greit perdegs. Tačiau vadovas gali būti puikus kompetencijos atžvilgiu, tačiau visiškai nutolęs nuo kitų, arogantiškas. „Natūraliai mums svarbu veiklos rezultatai. Tačiau mes negalime naudotis žmonėmis, kad kažko pasiektume, bet turime mylėti žmones, kad eidami kartu su jais tuos rezultatus pasiektume“, – sakė V. Spangelevičiūtė-Kneižienė, pabrėždama, jog svarbu grupėje išlaikyti atvirumą Šventosios Dvasios veikimui, pasitikėjimą vienų kitais, žinoti savo grupės tikslus, dėl ko į ją renkamasi.
Ugdomieji seminarai sielovados bendradarbiams parapijose bus tęsiami toliau, rengėjai kviečia dalytis pasiūlymais, kokios temos jiems būtų aktualios ateityje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
