Fotografijos Silvijos Knezekytės
Gegužės 18 d. arkivyskupijos kunigai gausiai dalyvavo kunigų konferencijoje, kuri surengta kurijoje. Ši konferencija buvo skiriama neeilinei Kauno arkivyskupijos istorijos datai – šiemet arkivyskupija mini jubiliejinius, 85-uosius, savo įkūrimo metus.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šioje konferencijoje apžvelgė arkivyskupijos istoriją, primindamas jos iškiliausias datas ir įvykius, ypač Nepriklausomybės laikotarpiu, pastarąjį dešimtmetį. Geru žodžiu paminėtos bendros, dažnai nelengvos, visų pastangos, įgyta gera organizacinė, bendradarbiavimo patirtis, pasidžiaugta, kad šiandien arkivyskupijos bendruomenės gyvenimui darnos teikia Kauno arkivyskupijos antrojo sinodo nutarimai, vis labiau dvasiniams poreikiams tarnauja per 20 metų neatpažįstamai pasikeitusi Šiluva, 2008-aisiais gražiai paminėtas Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus, įamžintas palaimintojo Jono Pauliaus II atminimas, pastaruoju metu plėtojamas ekumeninis bendradarbiavimas ir kt. „Jūs buvote svarbiausi darbininkai, o mes, vyskupai, tik padedame jums“, – sakė arkivyskupas kunigams, pabrėždamas, jog niekas kitas taip nesuartina, kaip bendras darbas.
Užbaigdamas ganytojas pakvietė kunigus drauge švęsti Eucharistijos Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, dėkoti Dievui už visus arkivyskupijos dvasininkus, gyvus ir jau iškeliavusius pas Viešpatį.
Eucharistiją drauge koncelebravę kunigai joje meldėsi ir už savo ganytoją arkivyskupą S. Tamkevičių, konsekruotą vyskupu prieš 20 metų, 1991 m. gegužės 19 d. (nuo 1996 m. – arkivyskupą metropolitą).
Per pamokslą (žr. visą tekstą) arkivyskupas nuoširdžiai pasidalijo kunigystės patirtimi, kurią įgijo savo nueitame 49 metų kunigo ir 20 metų vyskupo tarnystės kelyje. Jame didžiausia Dievo dovana jis pavadino sutiktus žmones ir sunkumuose nuolat lydėjusią Viešpaties ranką. Sakė nuo pat tarnystės pradžios pažinęs daug gerų kunigų – dažnai skirtingo būdo, sumanumo, drąsos, bet uolių, gyvenančių Bažnyčios rūpesčiais, taip pat sutikęs labai gerų draugų ir bendradarbių pasauliečių, seserų vienuolių.
„Kunigystės kelyje radau daug skaidrios šviesos ir džiaugsmo, kuris neapleido net tuomet, kai reikėjo dirbti gamykloje, melioracijoje, net būnant už grotų ir Sibiro tremtyje. Atrodo, tie ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų. Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti“, – sakė arkivyskupas. Vyskupo tarnystė, jo žodžiais tariant, suteikia daugiau galimybių daryti gera, o drauge tai ir kryžius – „kai reikia daryti nepopuliarius sprendimus, kai reikia ne tik priglausti, bet ir pasakyti karčią tiesą“.
Liturgijos pabaigoje visos arkivyskupijos bendruomenės vardu dėkojant Dievui už apaštalinę tarnystę ganytoją pasveikino augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, sakydamas: „Viešpats Jus pašaukė taip svarbiu Bažnyčiai Lietuvoje laikotarpiu, kad Kristaus Geroji Naujiena atgimtų, sustiprėtų ir duotų gausių vaisių. <...> Jūsų gyvas tikėjimas, gyvenimo patirtis, uolumas ir rūpestis dėl Bažnyčios, bendrojo gėrio, kartu yra Dievo malonė – Dievo malonė jums ir Dievo malonė Viešpaties bendruomenei.“
Kunigų vardu sveikinimo ir dėkingumo žodžius už tėvišką rūpestį ir meilę tarė prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS. Už ypatingą dėmesį seminarijai, jos palaikymą dėkojo ganytoją sveikinę ir „Ilgiausių metų“ sugiedoję Kauno kunigų seminarijos klierikai.
Prieš suteikdamas ganytojiškąjį palaiminimą, arkivyskupas S. Tamkevičius nuoširdžiai padėkojo broliams kunigams – nuo pačių artimiausių bendradarbių – vyskupo, dekanų iki atokiausiose, mažiausiose parapijose tarnaujančių kunigų, atsiprašė, jei ko nors nepastebėjo, neįvertino, nepadėkojo. Pasak ganytojo, kiekvieno darbus, žmonių akimis didesnius ar mažesnius, Viešpaties matuos savo žvilgsniu – svarbu, kad kiekvienas darytų tai, ką pajėgia ir kaip supranta, o atlygis ateinąs iš Viešpaties.
