Audioįrašas:
Apaštalų darbai išsamiai pasakoja, kaip pasaulyje sklido Evangelijos šviesa: „Viešpaties žodis vis augo ir plito“ (Apd 12, 24). Apaštalų darbai mini ne tik pirmuosius Jėzaus mokinius – apaštalus, bet ir kitus vyrus, kaip antai Barnabą ir Saulių. „Šventosios Dvasios siunčiami, jie į nukeliavo į Seleukiją <...> jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose“ (12, 4–5). Apie Barnabą liudija: „Jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“ (11, 24). Įsitraukiantieji į evangelizaciją ne patys imdavosi šio Dievo darbo, bet būdavo siunčiami, prieš tai uždėjus rankas jiems ant galvų.
Po pirmųjų Sekminių Bažnyčia gaivalingai augo ir plito pasaulyje. Apaštalai, vėliau jų įpėdiniai vienoje ar kitoje vietoje paskelbdavo Evangeliją, įtikėjusius į Kristų pakrikštydavo ir įkurdavo krikščionių bendruomenę. Bendruomenei vadovauti ir tarnauti rankų uždėjimu būdavo paskiriami vyresnieji. Pamažu išsiskyrė vyskupų ir kunigų luomas. Vyskupai būdavo didelės tikinčiųjų bendruomenės vyresnieji, o mažesnėms bendruomenėms vadovaudavo vyskupų siunčiami kunigai.
Reikėjo tūkstančio metų, kol Evangelijos žinia pasiekė Lietuvos sienas ir dar keturių šimtų metų, kol ji pasikrikštijo. Po dvejų metų minėsime Lietuvos krikšto pabaigos jubiliejų – Žemaitijos pasikrikštijimą 1413 metais.
Šiandien minime Kauno arkivyskupijos, arba Kauno Bažnyčios, 85-erių metų sukaktį. Arkivyskupija buvo įkurta 1926 metais Šventojo Tėvo Pijaus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gentes tuojau po Nepriklausomybės paskelbimo. Prieš tai buvusi didžiulė Žemaičių vyskupija buvo padalyta į mažesnes vyskupijas su centrine metropoline Kauno arkivyskupija.
85-eri metai žmogaus gyvenime – tai daug, ir šią ribą ne visi pasiekia. Vyskupijai – tai taip pat gana ilgas augimo ir brendimo laikotarpis. Pirmasis Kauno arkivyskupas, vadovavęs net 18 metų, buvo Juozapas Skvireckas. Tai buvo mokslo vyras, išvertęs iš Vulgatos į lietuvių kalbą visą Šventąjį Raštą. Jo vadovaujama arkivyskupija visokeriopai augo: kūrėsi katalikiškos organizacijos, kunigų seminarija išleido daug kunigų, buvo leidžiama daug katalikiškos spaudos, sėkmingai veikė Teologijos fakultetas, kūrėsi ir augo vienuolinės kongregacijos. Deja, karo audra šį augimą sustabdė; pats arkivyskupas kaip tremtinys mirė Austrijoje. Tik atgavus Nepriklausomybę jo palaikus susigrąžinome į Kauno arkikatedrą.
Pirmus 3-ejus pokario metus arkivyskupijai vadovavo prel. Stanislovas Jokūbauskis, vokiečių okupacijos metais padėjęs išgelbėti daug žydų vaikų. Sovietinei valdžiai jis netiko dėl savo ištikimybės Bažnyčiai. 1947 m. mirė staiga, ir jo mirtį gaubia neišaiškintos aplinkybės.
Paskui 18 metų arkivyskupijai vadovavo valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius. Šiuo laikotarpiu sovietinė valdžia norėjo Bažnyčią tiesiog palaidoti. Religijų reikalų įgaliotinis teigė, kad greitai iš Bažnyčios Lietuvoje liksią tik „roški da noški“ (liet. „ragučiai ir nagučiai“). Trečdalis arkivyskupijos kunigų buvo nuteisti ir išsiųsti į priverstinio darbo lagerius. Valdytojui teko ištverti daug sunkių išbandymų. Jis ne kartą važiavo į Maskvą ir bandė išsiderėti bent minimalias egzistavimo sąlygas. Dienos, kai kan. J. Stankevičius teikdavo Sutvirtinimo sakramentą, tapdavo galinga tikėjimo manifestacija. Turėdamas gerą iškalbą, sakydavo aktualius ir gilius pamokslus, kurie paliesdavo daugelio klausančiųjų širdis. Vyresnieji Kauno arkikatedros lankytojai dar gerai prisimena jo pamokslus.
Po kan. J. Stankevičiaus arkivyskupijai 14 metų vadovavo vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas ir 9-erius – arkivyskupas Liudas Povilonis. Abu jie buvo pažinę kalinio dalią, bet vadovavimas arkivyskupijai jiems buvo ne mažiau sunkus, kaip gyvenimas lageryje. Kompartija buvo davusi leidimą sovietiniam saugumui terorizuoti kunigus bei klierikus. Buvo siekiama Bažnyčios veiklą kontroliuoti iki smulkmenų. Šiam tikslui turėjo tarnauti įstatymai – Religinių susivienijimų nuostatai, siekę apriboti bet kokią religinę veiklą. Kunigai buvo teisiami net už vaikų katechizavimą. Arkivyskupijoje dirbęs kun. Prosperas Bubnys už vaikų mokymą tikėjimo tiesų kalėjo su vagimis ir plėšikais Pravieniškių lageryje.
Trumpiausiai, tik metus, arkivyskupijai tarnavo vyskupas Juozapas Preikšas. Lietuvai žengiant į Nepriklausomybę, popiežius Jonas Paulius II arkivyskupijai padovanojo kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris septynerius metus su meile tarnavo tikintiesiems. Tuo metu viskas buvo kuriama beveik nuo nulio. Mokyklose pradėta dėstyti tikybą, todėl reikėjo ruošti tikybos mokytojus. Kūrėsi Lietuvos Caritas, Šeimos ir Jaunimo centrai. Atsikūrė ateitininkai, skautai, Teologijos fakultetas. Beveik visų atsikūrusių Lietuvos bažnytinių struktūrų centrai buvo Kauno arkivyskupijoje. Pats didžiausias įvykis – palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje ir Kaune, palikęs neišdildomus pėdsakus daugelio mūsų atmintyje. Kardinolui V. Sladkevičiui rūpėjo, kad visi buvusieji ir laisvės pažadinti žmonės vienytųsi dideliam darbui – prikelti Lietuvą.
Prieš 15 metų kardinolui pasitraukus iš aktyvios veiklos Šventasis Tėvas pavedė man rūpintis arkivyskupija. Šis laikotarpis buvo viltingo augimo metai. Lietuvos II Eucharistinis kongresas, arkivyskupijos antrasis sinodas, Marijos radijas, Šiluvos didysis jubiliejus – tai ryškesni ilgo kelio ženklai. Tačiau laisvės metai neatnešė vien džiaugsmo ir laimėjimų. Visi atėjome į laisvę daugiau ar mažiau sužeisti. Laisvė daug kam reiškė ne galimybę kurti ir tarnauti, bet vogti, griauti, skleisti neviltį, nesilaikyti tiesos ir teisingumo. Daug kam aukščiausia siekiamybe tapo pinigai, erotika ir alkoholis. Bažnyčiai Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis tapo ne tik augimo, bet ir didelių išbandymų metais. Daug kur reikėjo ir reikia tiesiog ginti krikščioniškas vertybes, net pačią krikščionišką šeimą. Ačiū Dievui, kad į evangelizacijos darbą yra įsitraukę ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir gausus pasauliečių būrys. Jie ypač nuteikia viltingai. Šiandien ypatingą padėką norėčiau pasakyti pasauliečiams katalikams, kurie tarnauja Bažnyčiai ne su mažesniu, o kartais – dar didesniu uolumu, nei dvasininkai. Turime daug gerų kunigų – jie idealistai ir iš visos širdies tarnauja Bažnyčiai. Turime dar didesnį pasauliečių skaičių. Vien įvairiose arkivyskupijos institucijose dirba apie 70 žmonių. Jie gauna labai kuklius atlyginimus, kurių negalima lyginti su valdininkų atlyginimais, – pilni idealizmo, tarnauja, nedejuoja, kad laisvoje Lietuvoje jiems yra blogai.
Jėzus savo mokiniams yra palikęs labai svarbų patarimą: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!<...> Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. <...> Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau“ (Jn 14, 1–12). Tai Viešpaties programa ir mūsų laikams. Tiesa yra ne tai, ką nusprendžia Kremlius ar Briuselis – tiesa yra pats Kristus. Laisvės kelias yra ne tai, ką nutaria Europos Parlamentas ar ką perša bulvarinė žiniasklaida, – Kristus ir jo Evangelija yra tikros laisvės kelias. Gyvenimas yra ne pinigų krūva ar nežabotos aistros, bet kaip teigia apaštalas Paulius: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). Tik reikia ištikimai sekti Kristų, taip, kaip tai darė ištikimiausi jo mokiniai.
Mišių aukoje padėkokime Dievui už 85-erius arkivyskupijos metus, už visas gautas malones, už visus turėtus kunigus ir vyskupus, už vienuolius, tarnavusius Bažnyčiai pačiais sunkiausiais metais ir tarnaujančius dabar, už tėvus ir motinas, anuomet gynusius vaikus nuo ateizmo ir šiandien ugdančius jų širdyse meilę Dievui ir Lietuvai; padėkokime už jaunimą, nenuplaukusį pasroviui, bet saugojusį savo tikėjimą ir šiandien ne mažiau jį branginantį. Drauge atsiprašykime, kur klydome, kur buvome silpni ir, vildamiesi Dievo gailestingumo, atleiskime vieni kitiems ir tiems, kurie galbūt nuskriaudė ar suteikė skausmo.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
